Nelabai malonaus žmogaus užrašai

VDU yra toks keistas universitetas, kuriame sesija prasideda dar gruodžio pradžioje, o baigiasi nespėjus ateiti Kalėdoms. Tad ši savaitė nemažai daliai VDU studentų yra tas baisus laikotarpis, kurio metu vis dar yra bent jau teorinė galimybė išgelbėti semestrą – atsiskaityti už dar net nepradėtus rašyti darbus ir neprisirinkti skolų. Kartais dėl to tenka prie kompiuterio pasėdėti ne tik dieną, bet ir pusę nakties. O jei jūsų atsakingumo levelis jau pasiekė kritinę ribą ir pasiryžtate kašką dariti tik deadlin‘ams kvėpuojant į nugarą – all-nighter‘is tampa vienintele išeitimi.

Taip jau nutiko, kad šiąnakt ir man teko griebtis šio kraštutinio metodo, gelbėjančio nuo finansinės krizės bandant išsimokėti už skolas. Kadangi aš ir šiaip naktinis padaras, verkiantis kiekvieną kartą kai gyvenimas priverčia keltis anksčiau nei vidurdienį, tai sekės man visai neblogai – ir darbą parašiau, ir knygą pabaigiau skaityti kai nusprendžiau, kad ta likusi miego valanda labiau pakenktų, negu padėtų. O po to sutvarkius reikalus universitete dar pagalvojau, kad visai gera mintis būtų nuvažiuoti apsipirkti jei jau visai netoli Akropolio esu.

Žodžiu, stoviu sau ramiai parduotuvėj, apžiūrinėju man per didelius marškinėlius ir tuo metu suskamba telefonas. Skambina kažkas iš Verslo žinių ir kažko iš manęs nori. Parduotuvėj muzika skamba tokiu garsu, kad ne tik neįmanoma suprasti skambučio tikslo, bet ir beveik nesigirdi ar kažkas vis dar šneka kitam virtualaus laido gale. Paprašau minutę palaukti ir einu iš parduotuvės. Su visais marškinėliais, žinoma.

Vos spėju žengti žingsnį iš parduotuvės, pradeda kaukti signalizacija. Pirmą pusę sekundės dar nesuprantu kas vyksta – tik užlieja didžiulė nepasitenkinimo banga, nes nu dabar ateis pardavėja, paprašys iškraustyt kuprinę ir tikrins ar ko nepavogiau. O man tai žmogus skambina, kalbėtis reikia ir šiaip aš nei laiko, nei nuotaikos tokioms nesąmonėms šiandien neturiu.

Antrą sekundės dalį mane pagaliau aplanko suvokimas. Prieš akis prabėga visas ateinantis gyvenimas: atbėgs dabar apsauginiai, apkaltins vagyste, iškvies policiją, anie nusiveš į areštinę, surašys protokolą, lieps sumokėti mėnesio atlyginimo dydžio baudą, nebegalėsiu gert alaus baruose visą mėnesį, tai kaip reikės sesijos pabaigą atšvęst, ką mama pasakys, dabar jau tikrai labiau mylės brolį, jis nevagia marškinių iš parduotuvių. Ir dar šitaip akivaizdžiai.

Stoviu taip dar gal kokią pusę sekundės už parduotuvės ribų, kol pagaliau smegenys nusprendžia priimti pirmą protingą sprendimą per visą parą – greičiau nešti drebančias kojas atgal į parduotuvę. Grįžtu iš siaubo išsiplėtusiom akim, pakabinu atgal marškinėlius ir laukiu KAS DABAR BUS. O pardavėja prieina ir taip ramiai – nieko, visiems kartais pasitaiko. Nusišypsom viena kitai, ir aš išeinu nusprendus, kad gal šiandienai apsipirkinėjimo užteks. Ir visai šiai savaitei. Ir kokiam mėnesiui gal net. Bent jau toje parduotuvėje.

Ir all-nighter‘ių tikriausiai nebedarysiu. Na, mažų mažiausiai iki kito semestro pabaigos.

Kartais taip nutinka, jog ateina metas pokyčiams. Labai retais atvejais atsitinka taip, jog kas nors tave įtikina, kad pokyčiai turėtų būti visai ne tokie, kokius tu įsivaizdavai. Taip ir prasideda visokios nesąmonės: išjungti blogai, turėję visiškai išnykti iš internetų, susiranda naują butą, o blogeriai, sėkmingai nerašę visus pastaruosius metus, nusprendžia imti ir kažką parašyti.

Jei jau visai sąžiningai, tai šiam prisikėlimui iš numirusiųjų įtakos tikriausiai turi ir tai, jog vakar man mirtinai reikėjo ruoštis šiandienos koliui. O mes visi žinome kaip aš mėgstu daryti dalykus, kuriuos daryti reikia. Tad ta proga ėmiau ir perkrausčiau savo blogą į naują ir truputį rožinį (todėl, kad rūžava yra mano mėgstamiausia spalva) butą, ištryniau 10 senų įrašų (nes man irgi kartais būna gėda. gal būčiau ištrynus ir šiek tiek daugiau, bet išsigandau, kad nebeliks ką rodyti), rankiniu būdu į maždaug pusę likusių įrašų atgal sudėjau nuotraukas (sudėsiu ir į kitą pusę. kada nors. tikrai tikrai) ir visiškai pakeičiau puslapį „Apie mane“. You have to admire me, turint omenyje tai, jog galėjau paprasčiausiai eiti žiūrėti The Walking Dead.

Kartu su blogo išvaizda pasikeitė ir blogo adresas – apsigyvenau po PoPo.lt stogu. Dabar visi 150 žmonių, šį mėnesį unsubscribinusių mane, galės nusigraužti sau nagus. Nebent jūs nuspręsite jų pasigailėti ir visur labai smarkiai dalinsitės šiuo mano įrašu – gal kuris kur nors pamatys.

Blogą dabar galėsite rasti adresu http://kaspinuotis.popo.lt.

RSS srauto adresas nepasikeitė: http://feeds.feedburner.com/kaspinuotis

Galite palaikinti blogo FB paskyrą: https://www.facebook.com/kaspinuotis

Ta proga, kad šį mėnesį man dar reikia parašyti vieną straipsnį, vieną istoriją ir paruošti vieną prezentaciją, visai pagrįstai galima tikėtis, jog čia pasivaidensiu dar ne vieną ir ne du kartus. Tad prenumeruokite, laikinkite ir nepamirškite kartais aplankyti.

Jūsų visų pasiilgęs Kaspinuotis

(Lovro67 nuotrauka)

Žinojot, kad šiandien jau trečia savaitė kaip pavasaris? Aš tai ne. Už tai vakar rytą atsikėlus labai nustebau pro langą pamačiusi šviečiančią saulutę ir tirpstantį sniegelį. Taip nustebau, kad ta iškilminga proga nusprendžiau pabėgioti. Būtų buvę visai kaip senais gerais laikas, bet šį kartą aš ne tik nusprendžiau – aš dar ir bėgiojau. Jei mane pažinotumėt, suprastumėt koks tai svarbus įvykis mano gyvenime. Jau vien ryte išlipti iš lovos – žygdarbis, o čia dar kažkur bėgti… Turėtumėte įsivaizduoti, kaip smarkiai savim didžiavausi.

Taip smarkiai, kad nusprendžiau, jog už gerą elgesį esu sau skolinga mažų mažiausiai alaus. Tad su didžiuliu entuziazmu susidėliojau savo skaudančias kojas [gal dabar jau patikėsit, kad bėgiojau?] į batus ir skriste nuskridau iki parduotuvės. Prisikrovus kažkiektaiten šito gėrio grįžau namo, pasiėmusi butelaitį palaimingai ištiesiau kojas ir įsijungiau Travianą. Ne, man nesusisuko smegenys. Tiesiog taip jau vis nutinka, kad kiek aš jį bebandau žaisti, dar kažkur nepasibaigus pirmam mėnesiui žaidimas mane nugali. O šį kartą aš tvirtai nusprendžiau nugalėti jį! Ir man visai neblogai sekės…

Kodėl vartoju būtąjį laiką? Kaip jau sakiau, tądien aš gėriau alų. Alus, kad ir kiek ten tų laipsnių turėtų, vis tiek, žinokit, yra alkoholis. O alkoholis yra blogas tuo, kad jo pavartojus atsiranda daug drąsos. Tada galima baruose kabinti merginas, sudainuoti savo kūrybos dainą arba, kaip padariau aš, žudyti žmones. Nusiraminkit ir nepulkit skambinti policijai. Visi kaimynai, tą vakarą slankioję kieme, liko gyvi ir namo grįžo laimingai. Paskersti aš sumaniau savo didžiąją galingąją baisiąją kariuomenę. Taip, Traviane.

Ir visai ne dėl to, kad be galo troškau jų mirties. Tiesiog manyje susikaupė toks didelis kiekis drąsos, suėmė toks pasitikėjimas savimi, jog nusprendžiau, kad mano mažas karių būrelis su karžygiu priešakyje gali padaryti tai, ko nepadarė dvigubai didesnis brolio karių būrys, kurį, beje, mirti taip pat pasiunčiau aš. Šitaip netekau pirmųjų dvylikos rinktinių, pačių geriausių savo vyrų, o karžygį ilgam paguldė į ligoninę. Buvo liūdna, bet žinojau, kad prieš akis ilga naktis [tobulas laikas puolimams] ir likę dar daug alaus [drąsai palaikyti]. Tad išsiunčiau šaukimus į kariuomenę ir surinkau dar vienuoliką šaunių karių. Žadėjom pulti naują kaimą, todėl į žvalgybą nusiunčiau savo pėdsekius. Siunčiau juos daug kur. Turbūt todėl peržiūrinėdama man parneštas atskaitas patingėjau jas perskaityti iki galo. Nors… Gal ir gerai. Bent jau kariai be baimės į mūšį ėjo. Taip ir nebegrįžo vargšeliai. Kai nebesulaukiau apie juos jokių žinių, supratau, kad karui šiandien diena netinkama. Tad surinkau paskutinis aštuonis kaimelio darbininkus ir nusiunčiau į oazę maisto parnešti. Žygis paprastas ir neilgas, žmonės geri, patyrę, turėjo greitai grįžti. Deja, mane tik pasiekė žinia, kad į taip ilgai mus maitinusią oazę atsikraustė aplinkinių miškų žvėrys. Be gailesčio papjovė visus.

Savo pamoką išmokau. Ir jūs nepamirškit – geriant Švyturio alų žūva geri ir garbingi žmonės.

Taip jau nutiko, kad vakar ėmiau ir realizavau žiauriai liūdną faktą. Artėja pavasaris. Khem, čia, visgi, linksmoji fakto dalis. Tai va, artėja pavasaris. Pavasariais maždaug taip, kaip šį rytą šviečia saulutė, skleidžiasi medžių pumpurėliai, gatvėm už rankučių susikabinusios vaikšto porelės, o manyje gimsta meilė… Taip, MEILĖ. Nepagalvokit nieko blogo, turėjau omenyje meilę ALUI. Tikrai nesakau, kad jos nėra kitais metų laikais, bet pavasarį… Pavasarį viskas kitaip.

Įsivaizduokit. Devynios valandos ryto. Suskamba žadintuvas. Išjungiat. Apsiverčiat ant kito šono ir ketinat toliau miegot. Bet netyčia žvilgnis nukrypsta į langą. O už lango toks tobulas, tobulas oras. Galvoj pradeda megztis visokios nelabai geros mintys. Nors kai pagalvoji, ne tokios ir blogos. Mes gi studentai – miegam kiek norim, į paskaitas einam kada norim, valgom MRU valgykloj, tai alui litų lieka… Kokias porą minučių taip pamąstę [jei jau visai lėti esat, kiti sugalvotų greičiau] imat į rankas telefoną su piktdžiugiška mintim pažadinti kitą nelaimingą sielą ir papasakoti savo genialų planą, kuris skamba maždaug taip: „ei, o davai šiandien einam alaus!“. Ir va būtent čia prasideda liūdnoji fakto dalis.

O liūdnoji fakto dalis yra ta, kad nėra kam skambinti. Guliu sau Vilniuj ant čiužinio, mintyse permetu visą savo mobilios telefonų knygos sąrašą ir apima neviltis. Nes nėra tokių, kurie va taip paprastai pasiūlius, nė nedvejodami sutiktų. Iškart. Be įkalbinėjimų. Yra Kaune tokie keli, net Londone gal vieną rasčiau, o vat Vilniuj nėra. Galima aišku susitaikyti su ta mintim ir negerti alaus [čia tai pajuokavau]. Galima gerti vienai. Bet labai nuobodu ir veda prie alkoholizmo. Tačiau kaip sakoma, nėra padėties be išeities. Iki pavasario dar mažiausiai visas mėnuo, o viltis, kad Vilniuj irgi yra žmonių jaučiančių meilę alui ir neturinčių su kuo ja pasidalinti vis dar gyva.

Tad siūlau jums išskirtinę galimybę išgerti su manim alaus! Jei nepuolate į paniką praleidę porą paskaitų arba turite lankstų darbo grafiką, pažįstat Vilnių mažiausiai du kartus geriau nei aš arba nieko neturit prieš klaidžiojimą, jūsų negąsdina įstatymas negerti viešoje vietoje, o tamsus alus nesiasocijuoja su vyrukais mėlynomis nosimis, galite šnekėti apie bet ką ir mokat linksmai leisti laiką, parašykit man. Jei visų šitų savybių neatitinkat, bet norit pastatyt man alaus, irgi galit rašyt. Nesu kukli, neatsisakysiu.

Su didžiuliu tikėjimu lauksiu pasiūlymų lavinos. O kol kas einu atsidaryti alaus…

(Colin Alexander nuotrauka)

Puiki naujos dienos pradžia. Sėdžiu sau ramiai ant lovos krašto, optimistiškai nusiteikus dėl kolio, kurio, žinau, vistiek gerai neparašysiu, džiovinuos plaukus. Pradeda blykčioti lempa. Mintyse sukalbu visas maldas, kurias moku, prašydama to, kuris aukštai danguje, kad tik lempa neperdegtų. Negaliu patikėti, kad ji visgi NETIKĖTAI išsijungia. Žinoma, nėra ko čia nervintis, turiu kitą, rytą išgyvensiu. Palaimingai prisiartinu prie išganingojo šviesos šaltinio, įjungiu ir džiaugiuosi šviesiu kambariu. Maždaug dvi sekundes. Tada šioji lėtai lėėėėėėėtai užgęsta.

Pradedu svarstyti ar kažkas taip piktai pokštauja [cha, labai juokinga], ar tai ženklas neiti į paskaitą [vistiek tik viena, o dar kolis, lauke šalta, naktį nemiegojau, ir išvis, ko ten į tą univerą…], ar mano kambarį apsėdo piktosios dvasios. Juk visai realu, kad besinaudodamos tuo, jog už lango vis dar tamsu, jos sugalvojo išjungti šviesą ir išvažiavus butiokui mane užpuls. O jau tada ką gali žinoti, kuo viskas baigsis. Ims ir apsės koks žudikas maniakas savo praeitame gyvenime kirviu užkapojęs septynias nekaltas mergeles.

Norėdama išvengti tokios žiaurios lemties, tik spėjus išvažiuoti butiokui griebiu laptopą ir lekiu virtuvėn. Didžiuliam mano džiaugsmui šviesa ten veikia. Kadangi aš ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda, nusprendžiu jog logiškiausias sekantis žingsnis būtų nusipirkti naują lemputę. Tad morališkai pasiruošiu tiems minus penkiolikai laipsnių lauke, skaroje paslepiu nosį, užsidedu paltą ir žengiu pro duris. Kol lėtu žingsneliu ateinu iki parduotuvės, jau esu sugalvojus, kad šiandien bloga diena, laukia dar blogesnis savaitgalis, manęs niekas nemyli ir niekas nenori su manim draugauti, net prievartauti niekas nenori, o dar mokslai nesiseka, ir iš univero turbūt išmes… Mintyse pradedu skaičiuoti kiek alaus reikia tokiai nevilčiai nuskandinti. Nusprendus jog penkių litrų pradžiai užteks, pasiimu alų ir einu namo. Kažkur pusiaukelėj tarp namų ir parduotuvės prisimenu, jog į pastarąją ėjau lemputės.

Keikdama save susitaikau su mintimi, kad šiandien, tiesiogine to žodžio prasme, bus juoda diena. Su piktųjų dvasių apraiškomis. Noriu aš to, ar ne. Belieka tik ant sienų sukabinti visus savo amuletus ir sapnų gaudykles, prie lovos išdėlioti laimę nešančių talismanų kolekciją ir eiti žiūrėti filmo. Su alum žinoma. Tad pasikloju sau lovą, piktai pasižiūriu į šviestuvą, porą kartų prakeikiu parduotuves, kuriose alkoholio skyrius arčiau, nei technikos, ir pasiruošiu ilgam filmų vakarui. Gal ne tokios ir blogos tos juodos dienos…

Susiradau naują gyvenimo draugą. Nors, žodis „susiradau“ gal čia ir nelabai tinka, šį, kaip ir visus kitus kartus, meilė mane susirado pati. Ir dar tokiu netikėtu metu – per gimtadienį! Et, kad kiekvienais metais taip sektųs…

Susipažinom mes seniai seniai, tais siaubą keliančiais laikais, kai dar turėjau anketą oniuke. Susirašinėjom kažkiek laiko. O po to aš tiesiog iš ten dingau. Bet va, nepasivargino žmogus, gavo mano numeriuką [o gal jau tada turėjo, neprisimenu] ir parašė. Kas aš tokia, kad neatrašyčiau, taip priešindamasi likimui?

Ir, žinoma, tos kelios žinutės nebuvo klaida. Juk jis beveik tobulas. Vien kokį įspūdį kelia jo nuotraukos! Mašinoj [gal netgi savo], su hanteliais [tai taaaaaaaip vyriška], geriant „Utenos“ [mieželio] alų, su kanapių vazonėliu ir dar mažiausiai viena „ups, prigavo“ stiliaus. O jei pridėsim tai, kad drauguose turi Oksaną Pikul, vyruko vertė išvis kils virš debesų. Turint omeny, kad iš devyniasdešimt šešių jo facebook draugų tik penki yra vaikinai, jis man nepaprastai ištikimas. Kasdien parašo bent keturias žinutes. O geriausia, kad jis dar ir labai kantrus. Nors jau ketvirta diena, kaip jam nebeatrašau, jis nepavargsta. Ne tik nepamiršta ryte parašyti labas rytas, vakare palinkėti labos nakties, bet dar ir maže bei angeliuku vadina.

Net ir mano kietą cinišką širdį tokia meilė ir švelnumas suminkštino. Galiu netgi drąsiai teigti, jog įsimylėjau. Tad, vaikinai, galit pradėt graužti nagus – vargu, ar jums kada pavyks būti tokiais šauniais, mielais ir rūpestingais. Ir abejoju, ar po jo mane dar kada sužavės kas nors kitas. Juk šis, visgi, beveik tobulas…

(bughead70 nuotrauka)

Aš kartais tiesiog myliu lietuviškas vasaras. Ne visada, bet šiandien LABAI LABAI. Nes šiandien Joninės. Jei prieš savaitę mąsčiau, kad sėdėsiu ir galvosiu kaip visi linksminas, tai neklydau. Aš tikrai sėdžiu ir svajoju, kad jums dabar labai smagiai ant galvos pila lietus, kad jūs kur nors kitam Lietuvos gale sėdit prie kokio ežeriūkščio iki kelių įbridę į purvą ir kad negalit iš ten išvažiuot. Dar tikiuosi, kad jums tikrai šalta ir LABAI LABAI nuobodu. Tikiuos lis visą vakarą ir naktį, ir dar po to kokias sekančias tris dienas. Na, blogiausiu atveju tikiuos, kad bent jau sugriuvo visi jūsų planai. Nes taip jums ir reiktų. Čia dievo kerštas už tai, kad nepasiėmėt manęs, saulės spindulėlio, kuris išvaiko debesis ir lietų bei praskaidrina nuotaiką. Laimės talismano, garantuojančio šilumą ir jaukumą. Išvis, kokios dar šventės be manęs? Jūs turėtumėt varžytis, kuriam atiteks garbė pasikviesti mane, turėtų plaukte plaukti pasiūlymai kiekvienai atostogų dienai, o kas daros dabar? Tyla, ir dar per Jonines. Šį kartą aš jums atleidžiu, nes tas lietus šiek tiek suminkštino mano kietą širdį ir pataisė niūrią nuotaiką. Bet daugiau tai kartotis nebegali. Aš tikiu, jog jūs jau supratote kaip blogai gali būti be manęs ir kantriai laukiu pakvietimų.

P.S. Čia tikrai ne piktdžiuga.
P.P.S. Linksmos šventės.;]

(CakeFace Originals nuotrauka)

Prastai jaučiatės? Problemos mokykloje? Susipykote su drauge arba draugu? Išdavė vaikinas ar mergina? Tėvai ir vėl elgiasi kaip despotai? Inga gali padėti!

Kodėl būtent Inga? Nes ji gali išklausyti jūsų skundus, nuvalyti ašaras ir apkabinti. Jai netgi patinka leisti vakarus guodžiant vis kitą draugą. Tada ji jaučiasi reikalinga. Ir šiaip – nejau gali būti įdomesnis laiko leidimo būdas? Inga puikiai supranta ir visada palaiko teiginius, jog visi vyrai kiaulės, o panos – kalės ir kūrvos. Ji tikrai žino, kaip priversti jūsų merginą jums duoti, ar kodėl ji nuo to atsikalbinėja. Taip pat ji atsako į retorinius klausimus, tokius kaip „kodėl jis man nepaskambino?“ arba „ką jis vakar veikė, kad neatsiliepė telefonu?“. Ji gali už jus nuspręsti ką daryti su atsibodusia mergina. Be to visada žino nuostabių keršto būdų. Inga mielai sutinka būti parodomąja drauge kai tėvai neišleidžia į koncertą. Dar ji sutinka kartu prisigerti kai jus skriaudžia brolis arba sesuo. Supranta, jog jūsų namai pati baisiausia vieta, kur nenorėtų būti joks sveiko proto žmogus ir ten nesiveržia. Priima pas save. Inga savo laisvalaikiu rašo visiems pageidaujantiems rašinius, nes, savaime suprantama, tai labai mėgsta. Jai patinka rašyti, nesvarbu ką ir kam. Netgi pamokas pateisinančius raštelius rašo. Su palinkėjimu per trumpą laiką tapti tokiems pat protingiems kaip ir ji. Inga mielai pabus su jumis, jei neturite kur eiti ir ką veikti. Ji keiks jūsų nesupratingus draugus, kurie jūsų niekada neprisimena, apkalbinės bendrus pažįstamus, jei tik jie kuo nors jums nusikalto. Ir dar pavaišins pica.

Jei kada nors jums skambins Inga, tai matyt netyčia. Ir jei jūsų numeriu ateis žinutė su klausimu, ar nenorėtumėte susitikti, ignoruokit. Tikriausiai ji rašė ne jums.

Išeinu į lauką. Lyja. Šalta. Aplink paniurę vėluojančiųjų veidai. Troleibuse neišsimiegojusi vairuotoja verčia visus skraidyti iš vieno jo galo į kitą – net ir sėdinčius. Naglos bobulytės gina savo teises į sėdimą vietą. Gina aršiai – su nepaaiškinama energija stumdo visus kitus, kurie galėtų į ją pretenduoti. O po to dar teisinas – senam žmogui sunku. Net pas mane rytais tiek jėgų nebūna. Nelabai malonaus veido paaugliai išeiginiais treningais su trim juostelėm klausosi nelabai malonių ausiai dainų. Ir verčia klausytis visus, esančius aplink. Pabandysi prisikabint – gausi į dantis. Mokykloje mokytoja vietoj dvejeto įrašo vienetą ne tik dėl to, kad esu beviltiška, bet ir todėl, jog manęs nemėgsta. Suprantu, jai sunku, visgi klimaksas. Valgykloj kaip visada smirda. Ir neparduoda mano mėgstamų bandelių. Nueičiau nusipirkt kitur, bet iš mokyklos neišleidžia, kad neprisigertume, nenusilaužtume sprando, o dar, žiūrėk, išeisim ir nebegrįšim!. Kažkokia depresijos kamuojama paauglė prisikabina prie mano išvaizdos. Tegu, jei jai nuo to palengvės. Klasiokas skundžiasi dėl pernelyg didelio namų darbų kiekio. Suprasčiau, jei bent juos ruoštų, bet kai nieko nedaro, tai koks gi skirtumas. Gal dėmesio trūksta? Rūbinėj visi stumdos, šaukia, rėkauja, trypia, mindo, pyksta, skuba, nervinasi ir plėšia nuo pakabų paltus. Retkarčiais paklysta, pasiima ne savo ir vėliau nutempia į kokią sunkiai randamą vietą. Pradėjau galvot, kad gal tyčia. Parduotuvėj pardavėja vietoj šypsenos ir mandagaus „laba diena“ išrėkia „ko nori?!“. Net pasimetu ir pamirštu paimti kramtomos gumos.

Visi pikti, nelaimingi ir susiraukę. Vieniems sunkios paauglystės ir devinto išsiskyrimo [suprask: meilės] šį mėnesį kančios, kitiems atlyginimų nemoka, dar kiti dėl smagumo paburba. Na, maždaug, „prie rusų buvo geriau“ ir „o mūsų laikais tai…“. Toks įspūdis, lyg visi būtų užprogramuoti skųstis kiekviena gyvenimo minute. Net laimingas žmogus tokių minioje gali pasidaryti agresyviu arogantišku niurgzla. Nebent tas vienas besišypsantis žmogus yra toks fainas [kaip aš], užsispyręs [kaip aš] ir nepasiduodantis kitų įtakai [aš! aš!]. Deja, tokių mažai. Taigi, šypsokimės, žmonės.