Juodai dienai atėjus
17 Dec 2010
(Colin Alexander nuotrauka)
Puiki naujos dienos pradžia. Sėdžiu sau ramiai ant lovos krašto, optimistiškai nusiteikus dėl kolio, kurio, žinau, vistiek gerai neparašysiu, džiovinuos plaukus. Pradeda blykčioti lempa. Mintyse sukalbu visas maldas, kurias moku, prašydama to, kuris aukštai danguje, kad tik lempa neperdegtų. Negaliu patikėti, kad ji visgi NETIKĖTAI išsijungia. Žinoma, nėra ko čia nervintis, turiu kitą, rytą išgyvensiu. Palaimingai prisiartinu prie išganingojo šviesos šaltinio, įjungiu ir džiaugiuosi šviesiu kambariu. Maždaug dvi sekundes. Tada šioji lėtai lėėėėėėėtai užgęsta.
Pradedu svarstyti ar kažkas taip piktai pokštauja [cha, labai juokinga], ar tai ženklas neiti į paskaitą [vistiek tik viena, o dar kolis, lauke šalta, naktį nemiegojau, ir išvis, ko ten į tą univerą…], ar mano kambarį apsėdo piktosios dvasios. Juk visai realu, kad besinaudodamos tuo, jog už lango vis dar tamsu, jos sugalvojo išjungti šviesą ir išvažiavus butiokui mane užpuls. O jau tada ką gali žinoti, kuo viskas baigsis. Ims ir apsės koks žudikas maniakas savo praeitame gyvenime kirviu užkapojęs septynias nekaltas mergeles.
Norėdama išvengti tokios žiaurios lemties, tik spėjus išvažiuoti butiokui griebiu laptopą ir lekiu virtuvėn. Didžiuliam mano džiaugsmui šviesa ten veikia. Kadangi aš ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda, nusprendžiu jog logiškiausias sekantis žingsnis būtų nusipirkti naują lemputę. Tad morališkai pasiruošiu tiems minus penkiolikai laipsnių lauke, skaroje paslepiu nosį, užsidedu paltą ir žengiu pro duris. Kol lėtu žingsneliu ateinu iki parduotuvės, jau esu sugalvojus, kad šiandien bloga diena, laukia dar blogesnis savaitgalis, manęs niekas nemyli ir niekas nenori su manim draugauti, net prievartauti niekas nenori, o dar mokslai nesiseka, ir iš univero turbūt išmes… Mintyse pradedu skaičiuoti kiek alaus reikia tokiai nevilčiai nuskandinti. Nusprendus jog penkių litrų pradžiai užteks, pasiimu alų ir einu namo. Kažkur pusiaukelėj tarp namų ir parduotuvės prisimenu, jog į pastarąją ėjau lemputės.
Keikdama save susitaikau su mintimi, kad šiandien, tiesiogine to žodžio prasme, bus juoda diena. Su piktųjų dvasių apraiškomis. Noriu aš to, ar ne. Belieka tik ant sienų sukabinti visus savo amuletus ir sapnų gaudykles, prie lovos išdėlioti laimę nešančių talismanų kolekciją ir eiti žiūrėti filmo. Su alum žinoma. Tad pasikloju sau lovą, piktai pasižiūriu į šviestuvą, porą kartų prakeikiu parduotuves, kuriose alkoholio skyrius arčiau, nei technikos, ir pasiruošiu ilgam filmų vakarui. Gal ne tokios ir blogos tos juodos dienos…
Būna dienų, kai gęsta visos lempos, bet alus tada mažai tepadeda – atvirkščiai, šviesos tik dar labiau pritemsta. O po penkių litrų gali ir saugiklius išmušt:D Taigi, stiprybės gyvenant tamsoj. Galų gale, kaip kiekvienoj geroj pasakoj ar dainoj (:D), šviesa tamsumas prašalins:)
Taigi pirmoj girtumo stadijoj kaip tik ir pasidaro šviesos ryškesnės. Tik vaizdas tuomet jau truputį liejas.;D
Alaus kiekis gražus, bet tiek greit neišgersi. Norint greit ir efektyviai pridusint blogas emocijas, reikia darytis į kažką, kas virš 40 laipsnių (nors tada jau būna sunku filmus žiūrėt, čia irgi neidealus variantas). Rekomenduoju „Malūninkų“ trauktinę. Taaaaip šlykštu, bet viską nuima :)
Nu neblogas būdas juodoms dienoms leisti;D Aš irgi kartais taip padarau, tik dažniau su neribotu kiekiu šampano ir kokia taip pat gyvenimu nusivylusia būtybe šalia..;D
Kad nuo šampano po to bloga būna…