Nelabai malonaus žmogaus užrašai

VDU yra toks keistas universitetas, kuriame sesija prasideda dar gruodžio pradžioje, o baigiasi nespėjus ateiti Kalėdoms. Tad ši savaitė nemažai daliai VDU studentų yra tas baisus laikotarpis, kurio metu vis dar yra bent jau teorinė galimybė išgelbėti semestrą – atsiskaityti už dar net nepradėtus rašyti darbus ir neprisirinkti skolų. Kartais dėl to tenka prie kompiuterio pasėdėti ne tik dieną, bet ir pusę nakties. O jei jūsų atsakingumo levelis jau pasiekė kritinę ribą ir pasiryžtate kašką dariti tik deadlin‘ams kvėpuojant į nugarą – all-nighter‘is tampa vienintele išeitimi.

Taip jau nutiko, kad šiąnakt ir man teko griebtis šio kraštutinio metodo, gelbėjančio nuo finansinės krizės bandant išsimokėti už skolas. Kadangi aš ir šiaip naktinis padaras, verkiantis kiekvieną kartą kai gyvenimas priverčia keltis anksčiau nei vidurdienį, tai sekės man visai neblogai – ir darbą parašiau, ir knygą pabaigiau skaityti kai nusprendžiau, kad ta likusi miego valanda labiau pakenktų, negu padėtų. O po to sutvarkius reikalus universitete dar pagalvojau, kad visai gera mintis būtų nuvažiuoti apsipirkti jei jau visai netoli Akropolio esu.

Žodžiu, stoviu sau ramiai parduotuvėj, apžiūrinėju man per didelius marškinėlius ir tuo metu suskamba telefonas. Skambina kažkas iš Verslo žinių ir kažko iš manęs nori. Parduotuvėj muzika skamba tokiu garsu, kad ne tik neįmanoma suprasti skambučio tikslo, bet ir beveik nesigirdi ar kažkas vis dar šneka kitam virtualaus laido gale. Paprašau minutę palaukti ir einu iš parduotuvės. Su visais marškinėliais, žinoma.

Vos spėju žengti žingsnį iš parduotuvės, pradeda kaukti signalizacija. Pirmą pusę sekundės dar nesuprantu kas vyksta – tik užlieja didžiulė nepasitenkinimo banga, nes nu dabar ateis pardavėja, paprašys iškraustyt kuprinę ir tikrins ar ko nepavogiau. O man tai žmogus skambina, kalbėtis reikia ir šiaip aš nei laiko, nei nuotaikos tokioms nesąmonėms šiandien neturiu.

Antrą sekundės dalį mane pagaliau aplanko suvokimas. Prieš akis prabėga visas ateinantis gyvenimas: atbėgs dabar apsauginiai, apkaltins vagyste, iškvies policiją, anie nusiveš į areštinę, surašys protokolą, lieps sumokėti mėnesio atlyginimo dydžio baudą, nebegalėsiu gert alaus baruose visą mėnesį, tai kaip reikės sesijos pabaigą atšvęst, ką mama pasakys, dabar jau tikrai labiau mylės brolį, jis nevagia marškinių iš parduotuvių. Ir dar šitaip akivaizdžiai.

Stoviu taip dar gal kokią pusę sekundės už parduotuvės ribų, kol pagaliau smegenys nusprendžia priimti pirmą protingą sprendimą per visą parą – greičiau nešti drebančias kojas atgal į parduotuvę. Grįžtu iš siaubo išsiplėtusiom akim, pakabinu atgal marškinėlius ir laukiu KAS DABAR BUS. O pardavėja prieina ir taip ramiai – nieko, visiems kartais pasitaiko. Nusišypsom viena kitai, ir aš išeinu nusprendus, kad gal šiandienai apsipirkinėjimo užteks. Ir visai šiai savaitei. Ir kokiam mėnesiui gal net. Bent jau toje parduotuvėje.

Ir all-nighter‘ių tikriausiai nebedarysiu. Na, mažų mažiausiai iki kito semestro pabaigos.

Prisipažinkit, visi retkarčiais patikrinam kaip sekasi (arba nesiseka) mūsų ex‘ams. Kas ta proga atsidaro kibirą ledų, kas butelį degtinės, o man tai šventas ritualas, kuriam būtina romantiška žvaigždžių šviesa ketvirtą valandą ryto ir butelis raudono vyno už €4,99. Tai įsivaizduokit mano reakciją, kai įsipylus taurę vyno atsidarau ex‘o profilį, o ten – tuščia. Nei statuso atnaujinimų, nei linkų iš YouTube. Santykių informacija, net ta privati. Pasiruoši žmogus ilgai nakčiai, pilnai ašarų ir sentimentų, o randi vieną nuotrauką! Ir ką daryt tada? Vyno į kriauklę neišpilsi (nes gaila), o žiūrėdamas Fear the Walking Dead gi irgi negersi.

Tenka iš nepatogios padėties suktis kitaip – pradėti sekti ex‘o draugus ir šeimos narius. Viskas dar yra visai pakenčiama, jei jūsų ex‘as, kaip ir visi normalūs žmonės, rodo savo draugų sarašą. Tačiau jei draugų sąrašas slaptas (ne, rimtai, kam taip daryti?), o jūsų ex‘as, kaip ir mano, turi tris ištekėjusias seseris, kurias matėte vieną kartą prieš kokius penkerius metus, net ir tai gali būti sudėtinga.

Aš suprantu, kad kai kurie, ne taip kaip aš, nenori savo asmeninio gyvenimo demonstruoti internetiniams nepažįstamiesiems. Ir kad kai kurie, skirtingai nei aš, turi gyvenimą už Facebook‘o ribų, todėl negali postinti ten po dešimt kartų per dieną. Bet yra dalykų, kurių neviešina tik įtartini žmonės. Pavyzdžiui, kam slėpti savo santykių statusą? Jūs ką, nenorite atbaidyti kitų potencialių merginų?

Nežinau kaip kitiems, bet man yra labai svarbu žinoti ar mergina, su kuria šiuo metu miega mano ex‘as, yra gražesnė už mane. Ir ar turi didesnius papus (jei jau atvirai, tai visos jos turi didesnius papus, bjaurybės). Žinoma, neradus viešo santykių statuso nebūtina iš karto pasiduoti. Bet peržiūrinėti ex‘o nuotraukas ir skaičiuoti kuri mergina jų palaikino daugiausia – gan varginantis darbas. O jei nutinka taip, kad laikina kelios merginos arba nuotraukų yra per mažai, tenka dar ir merginų profilius patikrinti, norint įsitikinti ar jūsų ex‘as jomis susižavėjęs taip pat smarkiai, kaip jos juo.

Paviešinti savo gyvenamosios vietos gal ir nereikia (pasaulis pilnas visokių nenormalių žmonių, niekada negali žinot, ką jie sugalvos padaryti) bet kartas nuo karto užsitaginti savo mėgstamiausiam bare tikrai galėtumėt. O tai dabar kiekvieną vakarą tykoti prie jūsų darbo, bandant apsimesti, kad „oi, koks sutapimas, aš irgi čia visai netoli dirbu!“ visai nefaina, ir šiaip kažkodėl niekas nepatiki, policiją kviečia, draudimo artintis reikalauja. Baras – visai kitas dalykas, niekas nenustemba ten pažįstamą sutikęs, visi linksmesni ir ne tokie paranoiški.

Jei jau norite būti labai pažangiais ir visų mėgstamais Facebook‘o vartotojais, tai dar galite retkarčiais ir kokį statuso atnaujinimą viešai paskelbti. Smulkmena, bet malonu kai yra ką prie vyno paskaityti. O šiaip… Būkit geri ir negadinkit žmonėms suplanuoto vakaro – nebedarykit stalkin‘imo tokiu sudėtingu procesu.

Vakar mano kursiokė viešai visiems prisipažino, kad kartais paslapčia klausosi Kelly Family. Iš tiesų tai kvailai padarė, o tai dabar nebeturės ramybės per muzikos snobų patyčias. Bet paskatinta jos drąsos ir norėdama paremti šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu, nusprendžiau prisipažinti ir aš: kai buvau mažesnė man labai patiko Britney Spears.

Visaip aš slėpiau nuo žmonių šitą faktą. Palaukdavau kol mama išeis į parduotuvę, o brolis į mokyklą, turėjau atskirą nematomą muzikos folderį ir netgi klausydama jos muzikos išjungdavau last.fm scrobblerį, kad tik netyčia kas užėjęs į profilį nepamatytų. O kai žmonės klausdavo kokią muziką mėgstu, sakydavau, kad seną rocką, metalą ir jazzą. Vėliau, Britney Spears išprotėjus ir plikai nusiskutus galvą, atsirado kito gero popso, o aš toliau gyvenau dvigubą gyvenimą ir visiems sekiau pasakas apie savo mėgstamus muzikos stilius. Turbūt taip būčiau darius dar kokius artimiausius dešimt metų, jei ne pasitaikius  proga parašyti ką aš iš tiesų apie juos manau.

Rokiškis kažkada gėdino jaunąją kartą (kadangi perkant sidrą iš manęs vis dar prašo dokumento, aš save laikau jaunąja karta) dėl to, kad ši nežino tokių atlikėjų kaip Alice Cooper, Janis Joplin ir Led Zeppelin. Kai kurie jaunosios kartos atstovai tikriausiai susigėdo truputį ir pasiklausė. Tai va, žinokit dabar – aš nematau ko čia gėdytis. Kaip sakė vienas bičas, kurį kažkada pažinojau, sena muzika kelia depresiją. Man ir taip dabar labai sunku – draugas gimtadienio proga nepadovanojo šešto aifouno, vakar prasidėjo sesija, o Grey‘s Anatomy naujas epizodas pasirodys tik sausį. Jei dar vietoj Coldplay pasileisčiau The Monkees, tai iš vis gyvenimas pasidarytų nebemielas. Bet pabandyk tai paaiškinti senos muzikos mylėtojui ir jis iškart pradės mokyti apie tai, kaip sena muzika buvo daug sudėtingesnė ir profesionalesnė, o dar ir dainos skyrėsi viena nuo kitos… Nepykit, bet laikai keičiasi. Kaip niekam nebeįdomūs seni siaubo filmai, labiau juokinantys savo nevykusiais efektais, nei iš tiesų galintys ką nors išgąsdinti, taip nieko nežavi ir sena muzika, pagal kurią net šokti normaliai neišeina.

Už senos muzikos mylėtojus dar įžūlesni yra arogantiški šikniai, kurie pasipūtę sako: aš tai klausausi jazzo. Lyg čia būtų kažkoks pasiekimas. Tada aš didžiuojuosi tuo, kad galiu sudainuoti Anacondos priedainį (vis dar nemoku šitaip kratyti užpakalio, bet sąžiningai treniruojuos kiekvieną vakarą) ir išvardinti visų keturių One Direction narių vardus. Jų bent jau klausosi pusė pasaulio, o ne pora šimtų žmonių, įsivaizduojančių, kad yra aukštesnio intelekto vien dėl to, kad gali suprasti jazzą. Čia gal tik mano tokia nuomonė, bet jei turi stengtis įsiklausyti į muziką, kad ji tau patiktų, vietoj to, kad ši tiesiog užkabintų savo gerai įsimenamu priedainiu, tai ta muzika yra neverta dėmesio. Nežinau kaip jūs, bet aš muzikos dažniausiai klausaus skaitydama. Skaitant „Saulėlydį“ ir taip sudėtinga susikaupti, kad nepraleistum kokio svarbaus plot twist‘o, o dar jei bandysi mėgautis fone skambančiu jazzu, tai tik galva nuo chaotiškų garsų įsiskaus, o knyga taip ir liks neperskaityta.

Tačiau, kad ir kaip erzintų žmonės, besiklausantys jazzo arba senos muzikos, blogiausi yra individai, kuriems patinka metalas. Šitie ne tik kad pasauliu nusivylę būna, bet dar ir agresyvūs, bjaurybės. Pastoviai prisigėrę myža visur po langais ir bando apvogti žmones, nešančius šiukšles. Aš nežinau kodėl jie taip daro, gal kai išleidžia visus pinigus alui, tenka maisto aplink barą esančiuose konteineriuose ieškot. Apskritai, metalo turbūt klausosi tik psichai ir dar kartais žmonės, neturintys klausos. Nes, nu, atleiskit man, kaip galima valandų valandas klausytis kažkokio puodų tarškėjimo? Jau nekalbu apie tai, kad ir žiūrėti baisu, čia jums ne kokie MTV muzikos apdovanojimai, kuriuos ir vaikams parodyti galima.

Tad kai kitą kartą kils noras kabinėtis prie žmonių, kuriems patinka Taylor Swift, pagalvokit, kad gal ir tai, ko klausotės jūs, ne visiems sukelia teigiamas emocijas. Ir būkit tolerantiški – argi jums skauda dėl to, kas ko klausos tyliai kamputy pasislėpę?

Kartais taip nutinka, jog ateina metas pokyčiams. Labai retais atvejais atsitinka taip, jog kas nors tave įtikina, kad pokyčiai turėtų būti visai ne tokie, kokius tu įsivaizdavai. Taip ir prasideda visokios nesąmonės: išjungti blogai, turėję visiškai išnykti iš internetų, susiranda naują butą, o blogeriai, sėkmingai nerašę visus pastaruosius metus, nusprendžia imti ir kažką parašyti.

Jei jau visai sąžiningai, tai šiam prisikėlimui iš numirusiųjų įtakos tikriausiai turi ir tai, jog vakar man mirtinai reikėjo ruoštis šiandienos koliui. O mes visi žinome kaip aš mėgstu daryti dalykus, kuriuos daryti reikia. Tad ta proga ėmiau ir perkrausčiau savo blogą į naują ir truputį rožinį (todėl, kad rūžava yra mano mėgstamiausia spalva) butą, ištryniau 10 senų įrašų (nes man irgi kartais būna gėda. gal būčiau ištrynus ir šiek tiek daugiau, bet išsigandau, kad nebeliks ką rodyti), rankiniu būdu į maždaug pusę likusių įrašų atgal sudėjau nuotraukas (sudėsiu ir į kitą pusę. kada nors. tikrai tikrai) ir visiškai pakeičiau puslapį „Apie mane“. You have to admire me, turint omenyje tai, jog galėjau paprasčiausiai eiti žiūrėti The Walking Dead.

Kartu su blogo išvaizda pasikeitė ir blogo adresas – apsigyvenau po PoPo.lt stogu. Dabar visi 150 žmonių, šį mėnesį unsubscribinusių mane, galės nusigraužti sau nagus. Nebent jūs nuspręsite jų pasigailėti ir visur labai smarkiai dalinsitės šiuo mano įrašu – gal kuris kur nors pamatys.

Blogą dabar galėsite rasti adresu http://kaspinuotis.popo.lt.

RSS srauto adresas nepasikeitė: http://feeds.feedburner.com/kaspinuotis

Galite palaikinti blogo FB paskyrą: https://www.facebook.com/kaspinuotis

Ta proga, kad šį mėnesį man dar reikia parašyti vieną straipsnį, vieną istoriją ir paruošti vieną prezentaciją, visai pagrįstai galima tikėtis, jog čia pasivaidensiu dar ne vieną ir ne du kartus. Tad prenumeruokite, laikinkite ir nepamirškite kartais aplankyti.

Jūsų visų pasiilgęs Kaspinuotis

Visi, kas mane bent truputį pažįsta, žino, kad aš mėgstu alų. Labai. Netgi labiau nei kokį šokoladą, o ir šokoladą aš mėgstu taip, jog jo valgymo kiekiais paprastai gąsdinu normalius žmones. Ir jei šokoladą smagiausia valgyti pasislėpus vienai (nes aš savanaudė ir nemėgstu dalintis), tai alų daug smagiau gerti su gera kompanija. Gera kompanija – dalykas gan retas, o kadangi per daug jos niekada nebūna, tai pasitaikius progai vis stengiuos ją papildyti naujais įdomiais žmonėmis. Iš patirties žinau, kad įdomūs žmonės randami pačiose netikėčiausiose vietose, tad nusprendžiau šį kartą išbandyti facebook’ą. Būtų viskas tikriausiai visai neįdomiai vienu alaus su vienu žmogum ir pasibaigę, bet iš kažkur išlindo bičas, pradėjęs teigti, jog „normalios ir vertingos merginos stengiasi nuo alaus laikytis atokiau.“ Na, kad nesu labai vertinga žinojau jau seniai – ne blondinė, tai joks turtingas arabų šeichas neims. Organų irgi brangiai neparduočiau – kepenys nuo to paties alaus jau seniai tinkamai nebefunkcionuoja, plaučiai prarūkyti… Tačiau niekada net į galvą nešovė, kad esu dar ir labai nenormali.

Taaaaaaip, normalios merginos stengiasi laikytis atokiau nuo alaus. Paprastai jos laikosi taip atokiai, kad ne tik pačios jo vengia, bet ir savo normaliems vaikinams neduoda – aniems Utenos Friday gerti tenka, kol jos savo kokteiliukus per šiaudelį siurbčioja. Tiesa, aš irgi kartais kokteilius geriu. Long Island Iced Tea dažniausiai, nes vis tikiuosi, kad vieną dieną aš jį nugalėsiu, o ne jis mane. Bet šitas irgi visai ne normalioms merginoms skirtas – nes jame yra alkoholio (rimtai yra, o ne parašyta, kad yra) ir niekas ant viršaus neuždeda skėtuko. Švenčių proga normalios merginos leidžia sau išgerti taurę šampano (ne, ne taip kaip mes – jos negeria tiesiai iš butelio, ir dėl paskutinio gurkšnio su kitom nelabai normaliom merginom nesimuša).

Normalios merginos visada nuostabiai atrodo. Iš ryto jos keliasi visa valanda anksčiau už savo normalius vaikinus, tam, kad spėtų susišukuoti ir pasidažyti. Tada vėl gulasi atgal ir apsimeta natūraliai gražiomis. Normalios merginos niekur neina be sijono ir aukštakulnių. Net jei lauke minus dvidešimt, o šaligatviai nevalyti jau savaitę, jos vis tiek slidinėja ant savo dešimties centimetrų kulnų, taip puikiai derančių prie jų užpakalio nedengiančio sijono, kas kelias minutes suspiegdamos ir bandydamos įsitverti arčiausiai esančio objekto. Aš, žinoma, suknelę irgi kartais užsidedu. Per vestuves arba kai spintoj nebelieka jokių kitų švarių rūbų…

Normalios merginos yra alergiškos gamtai. Jų neįkalbėsi savaitgalį su palapinėmis važiuoti prie ežero. Nes gi kaip nepatogu miegot, naktimis šalta ir aplink skraido krūvos vabzdžių. O jei dar pradės lyt – susigadins šukuosena ir plaukų išsitiesint nebus kaip. Normalios merginos nesėda ant žolės, nes žolėj gyvena dideli, pikti ir labai pavojingi vabalai. Jei visgi nebelieka jokios kitos išeities, būtinai pasitiesia kokį nors paklotėlį ir atsargiai prisėda vis pasitikrindamos, ar tik netyčia nesiliečia prie žemės. Retkarčiais pašoka paranojiškai cypdamos, jog kažkas jomis ropoja. Bute pastebėjusios vorą, normalios merginos į pagalbą kviečias savo normalius vaikinus – anie nedelsdami atskuba įrodyti savo vyriškumą medžioklėj.

Gaila, kad normalios merginos draugauja tik su kitomis normaliomis merginomis. Žmonės sako, kad geras pavyzdys užkrečiamas, tai, sakau, gal žinot kokią nors normalią, kuri iš gailesčio su manim bent trumpam padraugautų ir išmokytų, kaip vertinga mergina elgtis turi? Aš pasiryžus keistis – nesmagu gi šitaip gerą merginų vardą gadinti…

(Sittipun Chaitherdsiri nuotrauka)

Ėmė taip ir nutiko, kad Stylish Blogger Awards atkeliavo net iki manęs. Šiaip jau gal būčiau ir nekreipus į tai dėmesio, bet kai apdovanojimą teikia pats rimčiausias žmogus blogosferoje, rašantis patį rimčiausią blogą, negali apsimesti, kad nieko neįvyko. Tad dėkoju tau, Leo, už šį garbingą apdovanojimą ir sveikinu sugalvojus, kaip čia priversti mane ką nors parašyti.

Apdovanojimas per metus visai nepasikeitė – niekas vis dar nesupranta kam ir už kokius gerus darbus jis skiriamas. Gavę apdovanojimą visi gražiai padėkoja, parašo kelis faktus apie save, o tada nominuoja kitus žmones. Kad ir tie pasikankintų.

Taaaaaaaigi, berniukai ir mergaitės, jūsų dėmesiui penkios tiesos apie Kaspinuotį:

1. Žmonės, skaitantys mano rašliavas neretai susidaro nuomonę, kad esu agresyvi. Nežinau, kodėl jie taip galvoja, nes šiaip jau aš esu labai miela – nesikandžioju, nesispardau, daiktų į žmones nemėtau. Ir net debilų nesiunčiu ten, kur juos dažnai siunčia Rokiškis.
2. Tiesa, jei kas nors mane rimtai supykdo, darau visus tuos aukščiau paminėtus dalykus. Vienu metu. Kol pavargstu arba nusibosta.
3. Bet pykstu aš retai ir labai trumpai. Visas mano pyktis išgaruoja per kelias valandas, o tada jį pakeičia liūdesys. Jau ką moku, tai moku – liūdėti.
4. Kai man būna liūdna ar kažkaip kitaip negera aš rašau. Ne ne, nemeluoju, tikrai rašau. Tiesa, dažniausiai nebe čia.
5. Čia neberašau ne todėl, kad neturiu apie ką, tingiu ar nespėju. Na gerai, tingiu kartais truputį, bet dažniausiai nusprendžiu nerašyti todėl, kad žinau kas visa tai perskaitys. Ir jei prieš tris su puse metų (taip taip, tiek laiko praėjo nuo pirmojo įrašo) blogo skaitytojai buvo keli nepažįstami žmonės, dabar čia dažniausiai užsuka buvę klasiokai, grupiokai, draugai, ex’ai ir net mano mama.

Kadangi beveik visi apdovanojimus jau gavę, gan sunku sugalvoti kam čia dar jį įteikus. Visgi yra keli tokie blogeriai, kurie savojo apdovanojimo iš kitų niekaip nepasiima. Buržujus sako, kad visi šitie apdovanojimai yra nesąmonė, o Gnomas tikriausiai miegojo žiemos miegu ir todėl visą ceremoniją pražiopsojo (jau pavasaris, Gnomai, kelkis!). Šiaip jau neatsiimti apdovanojimo yra labai labai nemandagu, bet jums bus atleista, jei priimsite jį iš manęs. Tad griebkit šią vienintelę ir nepakartojamą galimybę – eikite rašyti.

(flyzipper nuotrauka)

Keisti tie žmonės… Kai tik reikia pradėti ieškoti darbo, visi jie supanikuoja – tai jiems jo nėra, tai yra, bet per mažai moka, tai gerai moka, bet velniškai sunkus… Ir kažkodėl visi jie baisiai skuba tą darbą susirasti. O aš į tai žiūriu filosofiškai. Kadangi darbas sudaro didžiąją žmonių gyvenimo dalį, bet koks (Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų) jis būti, savaime suprantama, negali. Todėl ir pats darbo paieškos procesas turi būti ilgas, tam, kad pagaliau kažką radus, labiau tai vertintum. Taigi, padarius tokias išvadas, ėmiau, ir sukūriau savo nuosavą darbo paieškos sistemą. Geriausiai ji veikia tada, kai turite kur gyventi ir ką valgyti, bet jei mėgstate ekstremalų sportą, galite išbandyti ir esant tuščioms kišenėms. Turėtų būti dar smagiau!

Pats sunkiausias visada būna pirmas žingsnis. Tačiau su šia sistema net ir pradžia nėra tokia baisi! Jums tereikia patogiai įsitaisyti ant sofos, įsijungti gerą filmą ir laukti, kol darbas pas jus ateis pats. Kiek lauksite priklauso nuo jūsų kantrybės. Aš patarčiau palūkėti bent dvi savaites. Tuomet, jei jau nieko neįvyks, o filmus žiūrėti pabos, parašykite facebooke ant sienos, kad jums labai labai reikia darbo. Galite apie tai užsiminti ir draugams, nesantiems facebooke. Kai visa tai padarysite, laukite toliau – dabar jau tikrai darbas turėtų pas jus ateiti. Ką jau ten, po šitiek pastangų atbėgti turėtų…

Kartais taip nutinka, kad darbas vis gi neateina. Jei nuo pirmojo jūsų paieškos žingsnio praėjo daugiau nei mėnesis, susirūpinkite – gal nėra kam ateiti? Peržiūrėkite skelbimus internete. Jei radote jus sudominusių, galite ramiai atsikvėpti. Darbo yra, tiesiog jis neskuba. Neskubėkite ir jūs – jei baigėte žiūrėti visus filmus, perskaitykite kažkada neužbaigtą knygą, pereikite naują žaidimą, susitikite su seniai matytais draugais. Pasidžiaukite laisvu laiku – kai darbas iki jūsų atsivilks, vargu, ar iš vis tokio turėsite.

Būna, darbo vis dar nėr, o laisvas laikas jau įgrysęs iki gyvo kaulo – peržiūrėti visi filmai ir visi serialai, perskaitytos visos namie rastos knygos, nuo žaidimų pasidarėte panašūs į zombiukus, o seniai matyti draugai nebeturi jums laiko, nes, skirtingai nei jūs, darbą jau susirado. Jei taip nutiko ir jums, turėtumėte žengti antrą žingsnį. Vėl peržiūrėkite skelbimus internete. Atsirinkite jums patikusius, o tada nusiųskite darbui pakvietimą – užtenka laukti, kol ateis pats. Pagooglinkite kas yra CV. Pagal rastą šabloną pabandykite užsipildyti savo. Tai padarę siųskit jį į visas jums patikusias vietas. Kiekvieną rytą peržvelkit naujus skelbimus – gal vėl atsirado kas nors, vertas dėmesio. Jei skelbimus kas rytą tikrinat jau daugiau kaip mėnesį, pagooglinkit kas yra motyvacinis laiškas. Pabandykit ir patys parašyti tokį. Nesinervinkit, jei gausis labai juokingas – visiems taip pirmą kartą būna. Geriau paprašykit pagalbos tų, kurie darbą jau turi – vis gal kas normalesnio išeis. Kai bendrom pastangom kažką sukursite, pradėkite šitą dalyką visur siųsti kartu su CV. Jei visa tai padarėte, laukite toliau. Jau tuoj tuoj darbas turėtų atsiliepti į jūsų pakvietimą.

Įvykdę šiuos mano sugalvotos darbo paieškos žingsnius, idealiame pasaulyje jau turėtumėte turėti darbą. Jei neturite, nesikrimskite, jūs ne vieni. Aš irgi dar neturiu. Galų gale, ir sistema vadinas „darbo paieškos“, o ne „darbo radimo“. Jei vis gi tokia padėtis jūsų netenkina ir darbo tikrai labai reikia, vietoj to, kad lauktumėte, kol jis ateis, galite pabandyti pas jį eiti patys – rašyti laiškus bendrovėms, kurios darbuotojų neieško. Sako, žmonės kartais taip kažką randa. Arba galite eiti dirbti Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų. Po ilgų ir kankinančių paieškų, juk ir jis nebeatrodo toks blogas, taip?

Visi žino liūdną tiesą, kad negražioms panoms yra visiškai neįmanoma susirasti vaikino. Žinoma, galima bandyti save guosti tuo, kad išorė visai nesvarbu, svarbiausia – vidinis grožis, protas ir auksinis charakteris. Bet, brangiosios, kam taip žiauriai apgaudinėti save? Juk jei neturit ilgų kojų, didelių papų, dailios subinės, į kurią būtų galima paspoksoti, ar bent jau fotomodelio veidelio, kurį draugams negėda rodyti būtų, nė vienas bičas į jus tikrai nežiūrės. O jei nežiūrės, tai kaip tam vargšeliui pastebėti tarsi aurą iš toli šviečiantį jūsų nepaprastai gražų vidų? Teisingai, neįmanoma. Tik nepulkite dabar verkti dėl savo nelaimingos lemties. Jeigu jums nepasisekė ir esate negražios, tikrai nereiškia, kad reiktų pamiršti visas svajones apie nuostabias vestuves, žiedą su kelių karatų deimantu ir kieme lakstančius keturis vaikus. Taip pat nereiktų skubėti pirkti vąšelio nėrimui, katės ar domėtis artimiausiais vienuolynais. Todėl, kad jūs vis dar galite rasti vaikiną!

Tą galite pasiekti visai nesunkiai – tereikia šiek tiek proto ir gudrumo. Norint, kad vaikinai pastebėtų jūsų vidinį grožį, reikia, kad jie bent jau žiūrėtų į jūsų pusę. O tai paprasčiausia padaryti susiradus gražią draugę. Tokią, kuriai einant pro šalį visi vyriškos lyties atstovai žiopsodami akis išsinarintų. Taigi, susirandat šitokią paną ir susitariat, kad jei eisit kabint bernų, eisit dviese. Sandėrio esmė ta, kad graži draugė turi pritraukti bent vieno vaikino dėmesį. Kadangi bičai šiais laikais labai nedrąsūs ir į panų medžiokles taip pat eina po du, yra gan nemaži šansai, jog vaikinas kartu atsitemps ir savo draugą. Jei taip nutinka, reikėtų negaišti laiko ir kuo greičiau stengtis parodyti savo gražų vidų. Tai galite daryti įvairiais būdais – padeklamuoti pačios sukurtą eilėraštį, užvesti kalbą apie mėgstamiausias knygas ar papasakoti apie savo darbą benamių gyvūnų prieglaudoje. Jeigu po tokio nuoširdaus pokalbio auka dar neprašo jūsų numerio, pakvieskite jį pas save su tikslu susipažinti artimiau. Čia jau, patikėkit, susilydys kiekvienas.

Šis bernų kabinimo metodas yra šaunus tuo, kad garantuoja šimtaprocentinę naudą ir jums, ir draugei. Jūs pagaliau rasite vaikiną, o draugė galės būti rami ir atsipalaidavusi – ji gaus daugiau dėmesio, visuomet galės rinktis jai labiau patinkantį ir nejaus konkurencijos iš jūsų. Tad jei vis dar pavydžiais žvilgsniais varstot praeinančias poreles, naktimis verkiat apsikabinusios pagalvę ir dienoraščiui skundžiatės, jog niekas nepastebi kokios esat šaunios ir nepakartojamos, geriau tam skiriamą energiją nukreipkit gražios draugės paieškom. Kooperuokitės. Visgi pavasaris – poravimosi metas.

Kas per laikai… Seniau kai kas nors spirdavo į kepenis, truputį paliūdėjus būdavo galima bėgti skųstis blogan. Parašydavai kokį sarkazmo kupiną įrašą apie skriaudiką ir palengvėdavo tam kartui. Dabar gi neišeina. Didžioji dauguma tų, apie kuriuos čia būtų galima vieną kitą sakinį suregzti, dėl kažkokių neaiškių priežasčių retkarčiais apsilanko ir paskaito visas tas nesąmones. Aišku, galima būtų rizikuoti, bet gi kai kurie jautrūs – o jei pamatę ką nors, kas jiems nepatinka, supyks ir daugiau niekada niekada su manim nesišnekės? Su kuo aš tada draugausiu?

Žinoma, būdama tokia faina ir protinga, sugalvojau kaip nuo visokių netikėtų žmonių apsilankymų apsidrausti. Ėmiau ir susikūriau facebook’e fanų puslapį. Jį galite rasti blogo kairėje, iškart po temų, tiesiai virš paieškos. Arba, jei jums patogiau, apsilankyti šitokiu va adresu. Ir, žinoma, pasakyti, kad patinka. Kai atliksite visus šitus veiksmus, aš žinosiu, jog jūs retkarčiais čia užeinate ir visokius negerus dalykus, jei tik tokių atsirastų, galite pamatyti. Todėl nenorėdama nutraukti mūsų ypatingų santykių nieko nedoro ir nerašysiu. Pažadu!

Jei jūs nebijote, kad galiu parašyti ką nors nemielo, yra ir kitų priežasčių, kodėl turėtumėte paspausti mygtuką „like“. Ypač tie, kurie nepripažįsta visokiausių reader’ių, kuriuose galima užsiprenumeruoti jums patinkančius blogus. Kadangi rašau aš pakankamai retai, tai turėtų gerokai atsibosti [švelniai pasakyta] kas kažkiek laiko tikrinti ar tik Kaspinuotis ko nors naujo nepaskelbė. O facebook’u, manau, naudojatės jei ne visi, tai dauguma, ir puslapį refresh’inat pakankamai dažnai, kad tie naujieji įrašai sienoje nepasimestų.

Jei jums nesvarbu, ką galiu apie jus pasakyti ir žinote kas per daiktas yra reader’is, vistiek paspauskite tą kvailą mygtuką, kad patenkintumėte mano ego.

Atėjo ta diena, kai priėjau liepto galą. Kadangi gyvenu kaip ir visi kiti normalūs studentai, tai maistui pinigų man nebeužtenka gan seniai. Nemanau, kad tai problema – vis tiek anoreksikės gražiau atrodo. Tačiau dar nėra taip buvę, kad neužtektų pinigų alui. Čia jau dalykas rimtas, netoleruotinas ir apskritai baisus. Nes ko jau ko, o alaus turi būti visada. Ir daug! Žodžiu, tą kažkaip reikėjo spręsti. Pradžioje bandžiau kratyti taupykles. Pasirodo, iš tų auksinių laikų kai turtai liejosi per kraštus, buvo likę keletas litukų. Kokią savaitę už juos gėriau ir vargo nemačiau. Bet viskas, kas gera, baigiasi. Pinigai – ne išimtis. Tad nusprendžiau susirasti nuolatinį jų šaltinį.

Žinoma, kiekvienas protingas žmogus mano vietoje būtų pradėjęs dirbti. Tiesa ta, kad aš nesu labai protingas žmogus. Būtent todėl šį pavasarį būtų tekę kentėti sausrą. Jei ne vienas laimingas atsitiktinumas. Kaip jau kažkada prieš mėnesį rašiau, blogosferoj buvo prasidėjęs karas. Ir ne dėl bet ko, o dėl turinio plagijavimo. Kaip ten viskas vyko aš dabar nepasakosiu, bet mielai išduosiu kaip baigės. O baigės taip, kad keli iniciatyvūs žmonės su Justinu Žilinsku priešaky nusprengė įkurti BATGA-A – Blogosferos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą.

Taip jau nutiko, kad prie jos buvo pasiūlyta prisijungti ir man. Viso to pliusus ir minusus skaičiavau gan ilgai, kol pagaliau nutariau priimti pasiūlymą. Man įstojus į BATGA-A per artimiausią savaitę bloge bus įvesta registracija skaitytojams, bei  simbolinis mokestis už kiekvieną NAUJĄ [senus galėsite skaityti nemokėdami pinigų] įrašą. Pinigėliai bus tikrai nedideli ir atsiskaityti galėsite kaip tik jums bus patogiau – SMS žinute, pervedimu į BATGA-A banko sąskaitą ar PayPal. Vėliau jie bus dalinami tarp blogerių, prisijungusių prie asociacijos.

O aš, žinodama, kad pagaliau gausiu iš to materialinės naudos, pažadu rašyti dažniau.

Kiti blogeriai, prisijungę prie BATGA-A:

• Buržujus – http://www.kleckas.lt/blog/traukite-pinigine-skaitytojai
• Rokiškis –  http://rokiskis.popo.lt/2011/04/01/laikas-ir-blogeriams-pagalvoti-apie-autoriu-teises/
• Commonsense.lt – http://www.commonsense.lt/2011/04/01/mums-reikia-jusu-palaikymo/
• Gnomas – http://www.gnomas.lt/internetas/blogeriai-tesia-bendra-veikla-batga-a/
• Tomas Čyvas – http://cyvas.wordpress.com/2011/04/01/blogeriu-teises-ginamos/
• Andrius Kleiva – http://www.kleiva.lt/atidaryta-batga-a-ginsianti-tinklarastininku-teises-ir-apmokestinsianti-tinklarasciu-skaityma.html
• Skirtumas – http://skirtumas.popo.lt/2011/04/01/viesrasiai-legalizuojasi/
• VSA Vilnius – http://blog.vsa.lt/2011/04/01/vsa-vilnius-apmokestina-tinklarasti/
• Andrius Užkalnis – http://uzkalnis.popo.lt/2011/04/01/nemokamu-tinklarasciu-eros-pabaiga/
• PoPo – http://popo.popo.lt/2011/04/01/popo-lt-iveda-apmokestinima-blogams-ir-lankytojams/