Paskutinysis gnomas Žemėje
30 Mar
Seniai seniai, prieš daug milijonų metų, kai Žemėje žaliavo girios ir laukai, tekėjo upės ir upeliai, stūksojo kalnai, kurių viršūnių negalėdavai įžvelgti, giliai giliai urvuose gyveno didelės gnomų tautos. Visi vyresnieji gnomai dirbo miškų sargais, tad visokioms nesąmonėms neturėjo laiko, o kadangi ir šiaip iš prigimties buvo mieli, draugiški ir taikūs, Žemėje niekada nevykdavo jokie karai ar konfliktai. Taip taikiai jiems gyvenant, gnomų skaičius vis didėjo ir didėjo, o kad jau jie ir ilgu gyvenimu pasižymėdavo, gnomams po truputį ėmė trūkti vietos. Tokių aplinkybių priversti su kiekviena karta gnomai ėmė gimti vis mažesni, kol galiausiai pasidarė tokie mažyčiai, jog kai kurie miškų gyventojai net ėmė vadinti juos nykštukais.
Tačiau gnomai padarėliai linksmi, juokus suprantantys, ir tokių prasivardžiavimų visai neimdavo į galvą. Jie ir toliau prižiūrėjo miškus, o kiekvieną laisvą minutę praleisdavo su giminaičiais ir draugais prie bokalo pasakodami visokiausias įdomias istorijas. Ilgai jie šitaip gyveno, pakol vieną dieną į Žemę atsikraustė žmonės. Šitie, gaila, bet nebuvo tokie taikūs ir už save mažesnius gyventojus skriausdavo bei išnaudodavo. Jie griovė gnomų urvelius, kirto jų saugomus miškus ir statėsi ten savo gyvenvietes. Nykštukams greitai nusibodo tokia neteisybė, tad užleidę Žemę žmonėms jie patraukė į tolimus kraštus laimės ieškoti. Ar pavyko jiems tą laimę rasti, istorija, deja, nutyli.
Kai jau atrodė, kad Žemėje neliko nei vieno vienintelio gnomo ir visur aplink galėjai matyti tik žmones, vieną vakarą iš savo urvo galvą iškišo stebėtinai į mažuosius panašus gyvis. Tai buvo dar jaunas, bet labai protingas gnomas, kuris taip mylėjo savo gimtuosius namus, jog niekaip negalėjo prisiversti jų palikti ir išvykti kartu su visais kitais giminės atstovais. Būdamas pats didžiausias tarp savo bendraamžių nykštukų, gnomas galvojo, kad galbūt jam pavyks pritapti prie aukštųjų žmonių ir likusį gyvenimą nugyventi kartu su jais. Tad nusprendęs bent jau pabandyti užkariauti žmonių širdis, gnomas drąsiai patraukė link artimiausios aludės, kur ir prasidėjo visi jo nuotykiai.
Taip jau nutiko, kad vakaras buvo vėlyvas, o aludės lankytojai išlenkę toli gražu nebe po vieną bokalą, taigi jaunasis gnomas buvo šiltai ir džiaugsmingai priimtas į gausų gėrikų būrį. Pamatęs, jog viskas klojasi kaip sviestu patepta, nykštukas atsipūtė ir pradėjo mėgautis alum, kurio iki to laiko dėl savo jauno amžiaus dar nebuvo ragavęs. Būdamas toks nedidelis, gnomas greitai pasigėrė ir ištauškė savo istoriją žmonėms. Supratęs, ką padarė, nykštukėlis smarkiai susikrimto ir jau kūrė pabėgimo planus, kai iš vyrų būrio pasigirdo skardus juokas. Pasirodo, mažasis urvuose praleido tiek dienų ir metų, kad net ir tie, kurie gnomus dar prisimena, juos tik gražiomis legendomis laiko. Na, dar kartais seka pasakas prieš miegą savo vaikams – apie nykštukus, kurie gūdžiais laikais miškus sergėdavo. Niekas nenorėjo patikėti, kad prieš juos stovi šios senosios tautos atstovas.
Tik vienas smuklės kampe sėdėjęs senolis suprato, kad tas mažas žmogutis – iš tiesų pats tikriausias gnomas. Tad pasivedė jis jį į šalį ir papasakojo ką reikia daryti, kad draugiškai su žmonėm sugyventų. Gnomas nusprendė paklausyti senojo žmogaus patarimų. Pasivadinęs piktu gnomu Arvydu ir palikęs savo gimtąjį mišką, iškeliavo gnomulis šalin, kur žmonės laimingi, kur barmenai pintom Guinness alų pilsto, o namai į senuosius urvus panašūs. Kiek man žinoma, gyvena jis ten laimingai ir toliau taip pat laimingai ten gyvens.
Tad tokia ta drąsaus ir protingo paskutiniojo gnomo istorija…
