Nelabai malonaus žmogaus užrašai

(gabbefoshoyo nuotrauka)

Jums būna taip, kad kartais pasijaučiate kvailais, visiškai kvailais žmonėmis? Kai, pavyzdžiui, ką nors leptelite ir visi sužiūra į jūsų pusę nutaisę pasipiktinimo ar gailesčio kupinus žvilgsnius? Kai jums tai primena pusę gyvenimo ir visaip kaip tyčiojasi progai pasitaikius? Kai norisi pasislėpti kur nors kamputyje ir niekada niekada niekam nebesirodyti akyse, ar, jei rodytis, tai bent jau visą laiką tylėti ir protingai linkčioti galva, su viskuo sutinkant? Jei nebūna, jūs esate protingiausi žmonės pasaulyje. O jei tokie nesate, nenusiminkit – šiandien rašau tam, kad padėčiau jums tokiais tapti.

Visų pirma, jūs turite suprasti, kas yra protingas žmogus. Žinoma, jei jūs šiuo metu mokotės mokykloje arba studijuojate ir gaunate aukščiausius įvertinimus, manote, kad esate protingi. Iš esmės jūs neklystate – esate labai protingi žmonės, tokie protingi, kad jums vis tiek tikriausiai nesvarbu ar ir kiti tą patį apie jus galvoja. Todėl šio įrašo galite neskaityti. Yra kitų daug naudingesnių būdų praleisti penktadienio vakarą. Juk laukia namų darbai, kontroliniai, koliai, egzaminai ir visokie kitokie panašūs dalykai… Jei, visgi, mokytis jums taip gerai nesiseka, nepulkit nusiminti. Jūs vis dar galite tapti protingais žmonėmis. Tiesiog tam prireiks šiek tiek pastangų.

Pats svarbiausias dalykas, į kurį jums būtinai reikia atkreipti dėmesį, yra tai, jog norint būti protingu, negalima leisti laiko veltui. Jei jūs mėgstate pamiegoti iki pietų, vakarais su draugais eiti išgerti alaus ar kiurksoti prie kompiuterio nieko neveikdami, turėsite viso to atsisakyti. Todėl, kad bet koks laisvas laikas turi būti praleistas naudingai. Geriausia būtų, jei apskritai imtumėte planuoti laisvalaikį. Pradėti galite nuo miego valandų sutrumpinimo iki kokių keturių – šešių, ne daugiau. Yra dalykų, kuriuos jums reikia padaryti, kad atsiimtumėte už visą iki tol veltui praleistą gyvenimą.

Kai pavyks įvykdyti lengviausią šio plano dalį, prisiminkite, jog protingas – tai intelektualus. O intelektualiais žmonės šiaip sau iš niekur nieko netampa – jie skaito rimtas knygas, žiūri dokumentinius arba bent jau meniškus filmus ir klausosi geros muzikos. Jums irgi reikės daryti tą patį. Taip, žinau, kaip tai sunku, bet skaityti teks. Ir tikrai ne bet ką. Pavyzdžiui, jei šiuo metu studijuojate, knygas rinkitės tik susijusias su savo dalyku. Jei mokslus jau baigėte, jums pasisekė, jūs galite skaityti ir grožinę literatūrą. Aišku, būtinai žiūrėkite tik į klasiką ir intelektualiąją literatūrą. Jei skaitydami kiekvieną kartą mirtinai užsinorite miego – pasirinkote teisingai. Filmus geriausia yra žiūrėti kino festivaliuose. Būtina pamatyti visus, surinkusius daugiausia apdovanojimų, ir dar tuos, kuriuos rekomenduoja kiti protingi žmonės. Gali būti, kad tokie filmai jums nepatiks. Jei taip, žiūrėkite juos ir toliau. Kuo dažniau, tuo geriau. Kai įprasite ir netgi pradėsite įžvelgti juose prasmę, pereikite prie dokumentinių. Šiuos, kaip ir knygas, reikia rinktis tokius, kokie veikia panašiai kaip pasakos prieš miegą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. Taip pat kartais nueikite į teatrą. Išsirinkti gerą muziką, manau, bus lengviausia. Galite klausytis visiškai visos, išskyrus popsą, roką [šių dienų popsas], elektroninę muziką, repą [jūs ne gangsteriai], hip hop’ą, r&b [pernelyg banalu], soulą, alternatyvą [irgi popsas], regį, housą, metalą [išprotėjusių žmonių muzika]… Kaip sakiau, galite rinktis ką tik panorėję. Svarbiausia, kad patiktų jums patiems.

Domėkitės viskuo, kuo tik įmanoma, bet niekuo konkrečiai, dalyvaukite visokiose pasaulio gelbėjimo akcijose [artimiausia jau rytoj!], paremkite badaujančius Afrikos vaikus, nepraleiskite nei vienos naujos parodos… Kartą per mėnesį susitikite su draugais. Ne todėl, kad jų pasiilgote. Tiesiog reikia su kažkuo pasidalinti patirtimi, padiskutuoti protingomis temomis ir, jei pasiseks, nutaisyti tą gailesčio kupiną žvilgsnį šį kartą jau kam nors kitam, o ne jums, leptelėjus nesąmonę. Darykite tai, darykite su džiaugsmu! Nes tik šitaip žmonėms galite parodyti, kad esate protingi. O juk to jūs ir norėjote, taip?

(Colin Alexander nuotrauka)

Puiki naujos dienos pradžia. Sėdžiu sau ramiai ant lovos krašto, optimistiškai nusiteikus dėl kolio, kurio, žinau, vistiek gerai neparašysiu, džiovinuos plaukus. Pradeda blykčioti lempa. Mintyse sukalbu visas maldas, kurias moku, prašydama to, kuris aukštai danguje, kad tik lempa neperdegtų. Negaliu patikėti, kad ji visgi NETIKĖTAI išsijungia. Žinoma, nėra ko čia nervintis, turiu kitą, rytą išgyvensiu. Palaimingai prisiartinu prie išganingojo šviesos šaltinio, įjungiu ir džiaugiuosi šviesiu kambariu. Maždaug dvi sekundes. Tada šioji lėtai lėėėėėėėtai užgęsta.

Pradedu svarstyti ar kažkas taip piktai pokštauja [cha, labai juokinga], ar tai ženklas neiti į paskaitą [vistiek tik viena, o dar kolis, lauke šalta, naktį nemiegojau, ir išvis, ko ten į tą univerą…], ar mano kambarį apsėdo piktosios dvasios. Juk visai realu, kad besinaudodamos tuo, jog už lango vis dar tamsu, jos sugalvojo išjungti šviesą ir išvažiavus butiokui mane užpuls. O jau tada ką gali žinoti, kuo viskas baigsis. Ims ir apsės koks žudikas maniakas savo praeitame gyvenime kirviu užkapojęs septynias nekaltas mergeles.

Norėdama išvengti tokios žiaurios lemties, tik spėjus išvažiuoti butiokui griebiu laptopą ir lekiu virtuvėn. Didžiuliam mano džiaugsmui šviesa ten veikia. Kadangi aš ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda, nusprendžiu jog logiškiausias sekantis žingsnis būtų nusipirkti naują lemputę. Tad morališkai pasiruošiu tiems minus penkiolikai laipsnių lauke, skaroje paslepiu nosį, užsidedu paltą ir žengiu pro duris. Kol lėtu žingsneliu ateinu iki parduotuvės, jau esu sugalvojus, kad šiandien bloga diena, laukia dar blogesnis savaitgalis, manęs niekas nemyli ir niekas nenori su manim draugauti, net prievartauti niekas nenori, o dar mokslai nesiseka, ir iš univero turbūt išmes… Mintyse pradedu skaičiuoti kiek alaus reikia tokiai nevilčiai nuskandinti. Nusprendus jog penkių litrų pradžiai užteks, pasiimu alų ir einu namo. Kažkur pusiaukelėj tarp namų ir parduotuvės prisimenu, jog į pastarąją ėjau lemputės.

Keikdama save susitaikau su mintimi, kad šiandien, tiesiogine to žodžio prasme, bus juoda diena. Su piktųjų dvasių apraiškomis. Noriu aš to, ar ne. Belieka tik ant sienų sukabinti visus savo amuletus ir sapnų gaudykles, prie lovos išdėlioti laimę nešančių talismanų kolekciją ir eiti žiūrėti filmo. Su alum žinoma. Tad pasikloju sau lovą, piktai pasižiūriu į šviestuvą, porą kartų prakeikiu parduotuves, kuriose alkoholio skyrius arčiau, nei technikos, ir pasiruošiu ilgam filmų vakarui. Gal ne tokios ir blogos tos juodos dienos…