Nelabai malonaus žmogaus užrašai

Vakar mano kursiokė viešai visiems prisipažino, kad kartais paslapčia klausosi Kelly Family. Iš tiesų tai kvailai padarė, o tai dabar nebeturės ramybės per muzikos snobų patyčias. Bet paskatinta jos drąsos ir norėdama paremti šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu, nusprendžiau prisipažinti ir aš: kai buvau mažesnė man labai patiko Britney Spears.

Visaip aš slėpiau nuo žmonių šitą faktą. Palaukdavau kol mama išeis į parduotuvę, o brolis į mokyklą, turėjau atskirą nematomą muzikos folderį ir netgi klausydama jos muzikos išjungdavau last.fm scrobblerį, kad tik netyčia kas užėjęs į profilį nepamatytų. O kai žmonės klausdavo kokią muziką mėgstu, sakydavau, kad seną rocką, metalą ir jazzą. Vėliau, Britney Spears išprotėjus ir plikai nusiskutus galvą, atsirado kito gero popso, o aš toliau gyvenau dvigubą gyvenimą ir visiems sekiau pasakas apie savo mėgstamus muzikos stilius. Turbūt taip būčiau darius dar kokius artimiausius dešimt metų, jei ne pasitaikius  proga parašyti ką aš iš tiesų apie juos manau.

Rokiškis kažkada gėdino jaunąją kartą (kadangi perkant sidrą iš manęs vis dar prašo dokumento, aš save laikau jaunąja karta) dėl to, kad ši nežino tokių atlikėjų kaip Alice Cooper, Janis Joplin ir Led Zeppelin. Kai kurie jaunosios kartos atstovai tikriausiai susigėdo truputį ir pasiklausė. Tai va, žinokit dabar – aš nematau ko čia gėdytis. Kaip sakė vienas bičas, kurį kažkada pažinojau, sena muzika kelia depresiją. Man ir taip dabar labai sunku – draugas gimtadienio proga nepadovanojo šešto aifouno, vakar prasidėjo sesija, o Grey‘s Anatomy naujas epizodas pasirodys tik sausį. Jei dar vietoj Coldplay pasileisčiau The Monkees, tai iš vis gyvenimas pasidarytų nebemielas. Bet pabandyk tai paaiškinti senos muzikos mylėtojui ir jis iškart pradės mokyti apie tai, kaip sena muzika buvo daug sudėtingesnė ir profesionalesnė, o dar ir dainos skyrėsi viena nuo kitos… Nepykit, bet laikai keičiasi. Kaip niekam nebeįdomūs seni siaubo filmai, labiau juokinantys savo nevykusiais efektais, nei iš tiesų galintys ką nors išgąsdinti, taip nieko nežavi ir sena muzika, pagal kurią net šokti normaliai neišeina.

Už senos muzikos mylėtojus dar įžūlesni yra arogantiški šikniai, kurie pasipūtę sako: aš tai klausausi jazzo. Lyg čia būtų kažkoks pasiekimas. Tada aš didžiuojuosi tuo, kad galiu sudainuoti Anacondos priedainį (vis dar nemoku šitaip kratyti užpakalio, bet sąžiningai treniruojuos kiekvieną vakarą) ir išvardinti visų keturių One Direction narių vardus. Jų bent jau klausosi pusė pasaulio, o ne pora šimtų žmonių, įsivaizduojančių, kad yra aukštesnio intelekto vien dėl to, kad gali suprasti jazzą. Čia gal tik mano tokia nuomonė, bet jei turi stengtis įsiklausyti į muziką, kad ji tau patiktų, vietoj to, kad ši tiesiog užkabintų savo gerai įsimenamu priedainiu, tai ta muzika yra neverta dėmesio. Nežinau kaip jūs, bet aš muzikos dažniausiai klausaus skaitydama. Skaitant „Saulėlydį“ ir taip sudėtinga susikaupti, kad nepraleistum kokio svarbaus plot twist‘o, o dar jei bandysi mėgautis fone skambančiu jazzu, tai tik galva nuo chaotiškų garsų įsiskaus, o knyga taip ir liks neperskaityta.

Tačiau, kad ir kaip erzintų žmonės, besiklausantys jazzo arba senos muzikos, blogiausi yra individai, kuriems patinka metalas. Šitie ne tik kad pasauliu nusivylę būna, bet dar ir agresyvūs, bjaurybės. Pastoviai prisigėrę myža visur po langais ir bando apvogti žmones, nešančius šiukšles. Aš nežinau kodėl jie taip daro, gal kai išleidžia visus pinigus alui, tenka maisto aplink barą esančiuose konteineriuose ieškot. Apskritai, metalo turbūt klausosi tik psichai ir dar kartais žmonės, neturintys klausos. Nes, nu, atleiskit man, kaip galima valandų valandas klausytis kažkokio puodų tarškėjimo? Jau nekalbu apie tai, kad ir žiūrėti baisu, čia jums ne kokie MTV muzikos apdovanojimai, kuriuos ir vaikams parodyti galima.

Tad kai kitą kartą kils noras kabinėtis prie žmonių, kuriems patinka Taylor Swift, pagalvokit, kad gal ir tai, ko klausotės jūs, ne visiems sukelia teigiamas emocijas. Ir būkit tolerantiški – argi jums skauda dėl to, kas ko klausos tyliai kamputy pasislėpę?

Visi, kas mane bent truputį pažįsta, žino, kad aš mėgstu alų. Labai. Netgi labiau nei kokį šokoladą, o ir šokoladą aš mėgstu taip, jog jo valgymo kiekiais paprastai gąsdinu normalius žmones. Ir jei šokoladą smagiausia valgyti pasislėpus vienai (nes aš savanaudė ir nemėgstu dalintis), tai alų daug smagiau gerti su gera kompanija. Gera kompanija – dalykas gan retas, o kadangi per daug jos niekada nebūna, tai pasitaikius progai vis stengiuos ją papildyti naujais įdomiais žmonėmis. Iš patirties žinau, kad įdomūs žmonės randami pačiose netikėčiausiose vietose, tad nusprendžiau šį kartą išbandyti facebook’ą. Būtų viskas tikriausiai visai neįdomiai vienu alaus su vienu žmogum ir pasibaigę, bet iš kažkur išlindo bičas, pradėjęs teigti, jog „normalios ir vertingos merginos stengiasi nuo alaus laikytis atokiau.“ Na, kad nesu labai vertinga žinojau jau seniai – ne blondinė, tai joks turtingas arabų šeichas neims. Organų irgi brangiai neparduočiau – kepenys nuo to paties alaus jau seniai tinkamai nebefunkcionuoja, plaučiai prarūkyti… Tačiau niekada net į galvą nešovė, kad esu dar ir labai nenormali.

Taaaaaaip, normalios merginos stengiasi laikytis atokiau nuo alaus. Paprastai jos laikosi taip atokiai, kad ne tik pačios jo vengia, bet ir savo normaliems vaikinams neduoda – aniems Utenos Friday gerti tenka, kol jos savo kokteiliukus per šiaudelį siurbčioja. Tiesa, aš irgi kartais kokteilius geriu. Long Island Iced Tea dažniausiai, nes vis tikiuosi, kad vieną dieną aš jį nugalėsiu, o ne jis mane. Bet šitas irgi visai ne normalioms merginoms skirtas – nes jame yra alkoholio (rimtai yra, o ne parašyta, kad yra) ir niekas ant viršaus neuždeda skėtuko. Švenčių proga normalios merginos leidžia sau išgerti taurę šampano (ne, ne taip kaip mes – jos negeria tiesiai iš butelio, ir dėl paskutinio gurkšnio su kitom nelabai normaliom merginom nesimuša).

Normalios merginos visada nuostabiai atrodo. Iš ryto jos keliasi visa valanda anksčiau už savo normalius vaikinus, tam, kad spėtų susišukuoti ir pasidažyti. Tada vėl gulasi atgal ir apsimeta natūraliai gražiomis. Normalios merginos niekur neina be sijono ir aukštakulnių. Net jei lauke minus dvidešimt, o šaligatviai nevalyti jau savaitę, jos vis tiek slidinėja ant savo dešimties centimetrų kulnų, taip puikiai derančių prie jų užpakalio nedengiančio sijono, kas kelias minutes suspiegdamos ir bandydamos įsitverti arčiausiai esančio objekto. Aš, žinoma, suknelę irgi kartais užsidedu. Per vestuves arba kai spintoj nebelieka jokių kitų švarių rūbų…

Normalios merginos yra alergiškos gamtai. Jų neįkalbėsi savaitgalį su palapinėmis važiuoti prie ežero. Nes gi kaip nepatogu miegot, naktimis šalta ir aplink skraido krūvos vabzdžių. O jei dar pradės lyt – susigadins šukuosena ir plaukų išsitiesint nebus kaip. Normalios merginos nesėda ant žolės, nes žolėj gyvena dideli, pikti ir labai pavojingi vabalai. Jei visgi nebelieka jokios kitos išeities, būtinai pasitiesia kokį nors paklotėlį ir atsargiai prisėda vis pasitikrindamos, ar tik netyčia nesiliečia prie žemės. Retkarčiais pašoka paranojiškai cypdamos, jog kažkas jomis ropoja. Bute pastebėjusios vorą, normalios merginos į pagalbą kviečias savo normalius vaikinus – anie nedelsdami atskuba įrodyti savo vyriškumą medžioklėj.

Gaila, kad normalios merginos draugauja tik su kitomis normaliomis merginomis. Žmonės sako, kad geras pavyzdys užkrečiamas, tai, sakau, gal žinot kokią nors normalią, kuri iš gailesčio su manim bent trumpam padraugautų ir išmokytų, kaip vertinga mergina elgtis turi? Aš pasiryžus keistis – nesmagu gi šitaip gerą merginų vardą gadinti…

(flyzipper nuotrauka)

Keisti tie žmonės… Kai tik reikia pradėti ieškoti darbo, visi jie supanikuoja – tai jiems jo nėra, tai yra, bet per mažai moka, tai gerai moka, bet velniškai sunkus… Ir kažkodėl visi jie baisiai skuba tą darbą susirasti. O aš į tai žiūriu filosofiškai. Kadangi darbas sudaro didžiąją žmonių gyvenimo dalį, bet koks (Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų) jis būti, savaime suprantama, negali. Todėl ir pats darbo paieškos procesas turi būti ilgas, tam, kad pagaliau kažką radus, labiau tai vertintum. Taigi, padarius tokias išvadas, ėmiau, ir sukūriau savo nuosavą darbo paieškos sistemą. Geriausiai ji veikia tada, kai turite kur gyventi ir ką valgyti, bet jei mėgstate ekstremalų sportą, galite išbandyti ir esant tuščioms kišenėms. Turėtų būti dar smagiau!

Pats sunkiausias visada būna pirmas žingsnis. Tačiau su šia sistema net ir pradžia nėra tokia baisi! Jums tereikia patogiai įsitaisyti ant sofos, įsijungti gerą filmą ir laukti, kol darbas pas jus ateis pats. Kiek lauksite priklauso nuo jūsų kantrybės. Aš patarčiau palūkėti bent dvi savaites. Tuomet, jei jau nieko neįvyks, o filmus žiūrėti pabos, parašykite facebooke ant sienos, kad jums labai labai reikia darbo. Galite apie tai užsiminti ir draugams, nesantiems facebooke. Kai visa tai padarysite, laukite toliau – dabar jau tikrai darbas turėtų pas jus ateiti. Ką jau ten, po šitiek pastangų atbėgti turėtų…

Kartais taip nutinka, kad darbas vis gi neateina. Jei nuo pirmojo jūsų paieškos žingsnio praėjo daugiau nei mėnesis, susirūpinkite – gal nėra kam ateiti? Peržiūrėkite skelbimus internete. Jei radote jus sudominusių, galite ramiai atsikvėpti. Darbo yra, tiesiog jis neskuba. Neskubėkite ir jūs – jei baigėte žiūrėti visus filmus, perskaitykite kažkada neužbaigtą knygą, pereikite naują žaidimą, susitikite su seniai matytais draugais. Pasidžiaukite laisvu laiku – kai darbas iki jūsų atsivilks, vargu, ar iš vis tokio turėsite.

Būna, darbo vis dar nėr, o laisvas laikas jau įgrysęs iki gyvo kaulo – peržiūrėti visi filmai ir visi serialai, perskaitytos visos namie rastos knygos, nuo žaidimų pasidarėte panašūs į zombiukus, o seniai matyti draugai nebeturi jums laiko, nes, skirtingai nei jūs, darbą jau susirado. Jei taip nutiko ir jums, turėtumėte žengti antrą žingsnį. Vėl peržiūrėkite skelbimus internete. Atsirinkite jums patikusius, o tada nusiųskite darbui pakvietimą – užtenka laukti, kol ateis pats. Pagooglinkite kas yra CV. Pagal rastą šabloną pabandykite užsipildyti savo. Tai padarę siųskit jį į visas jums patikusias vietas. Kiekvieną rytą peržvelkit naujus skelbimus – gal vėl atsirado kas nors, vertas dėmesio. Jei skelbimus kas rytą tikrinat jau daugiau kaip mėnesį, pagooglinkit kas yra motyvacinis laiškas. Pabandykit ir patys parašyti tokį. Nesinervinkit, jei gausis labai juokingas – visiems taip pirmą kartą būna. Geriau paprašykit pagalbos tų, kurie darbą jau turi – vis gal kas normalesnio išeis. Kai bendrom pastangom kažką sukursite, pradėkite šitą dalyką visur siųsti kartu su CV. Jei visa tai padarėte, laukite toliau. Jau tuoj tuoj darbas turėtų atsiliepti į jūsų pakvietimą.

Įvykdę šiuos mano sugalvotos darbo paieškos žingsnius, idealiame pasaulyje jau turėtumėte turėti darbą. Jei neturite, nesikrimskite, jūs ne vieni. Aš irgi dar neturiu. Galų gale, ir sistema vadinas „darbo paieškos“, o ne „darbo radimo“. Jei vis gi tokia padėtis jūsų netenkina ir darbo tikrai labai reikia, vietoj to, kad lauktumėte, kol jis ateis, galite pabandyti pas jį eiti patys – rašyti laiškus bendrovėms, kurios darbuotojų neieško. Sako, žmonės kartais taip kažką randa. Arba galite eiti dirbti Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų. Po ilgų ir kankinančių paieškų, juk ir jis nebeatrodo toks blogas, taip?

Visi žino liūdną tiesą, kad negražioms panoms yra visiškai neįmanoma susirasti vaikino. Žinoma, galima bandyti save guosti tuo, kad išorė visai nesvarbu, svarbiausia – vidinis grožis, protas ir auksinis charakteris. Bet, brangiosios, kam taip žiauriai apgaudinėti save? Juk jei neturit ilgų kojų, didelių papų, dailios subinės, į kurią būtų galima paspoksoti, ar bent jau fotomodelio veidelio, kurį draugams negėda rodyti būtų, nė vienas bičas į jus tikrai nežiūrės. O jei nežiūrės, tai kaip tam vargšeliui pastebėti tarsi aurą iš toli šviečiantį jūsų nepaprastai gražų vidų? Teisingai, neįmanoma. Tik nepulkite dabar verkti dėl savo nelaimingos lemties. Jeigu jums nepasisekė ir esate negražios, tikrai nereiškia, kad reiktų pamiršti visas svajones apie nuostabias vestuves, žiedą su kelių karatų deimantu ir kieme lakstančius keturis vaikus. Taip pat nereiktų skubėti pirkti vąšelio nėrimui, katės ar domėtis artimiausiais vienuolynais. Todėl, kad jūs vis dar galite rasti vaikiną!

Tą galite pasiekti visai nesunkiai – tereikia šiek tiek proto ir gudrumo. Norint, kad vaikinai pastebėtų jūsų vidinį grožį, reikia, kad jie bent jau žiūrėtų į jūsų pusę. O tai paprasčiausia padaryti susiradus gražią draugę. Tokią, kuriai einant pro šalį visi vyriškos lyties atstovai žiopsodami akis išsinarintų. Taigi, susirandat šitokią paną ir susitariat, kad jei eisit kabint bernų, eisit dviese. Sandėrio esmė ta, kad graži draugė turi pritraukti bent vieno vaikino dėmesį. Kadangi bičai šiais laikais labai nedrąsūs ir į panų medžiokles taip pat eina po du, yra gan nemaži šansai, jog vaikinas kartu atsitemps ir savo draugą. Jei taip nutinka, reikėtų negaišti laiko ir kuo greičiau stengtis parodyti savo gražų vidų. Tai galite daryti įvairiais būdais – padeklamuoti pačios sukurtą eilėraštį, užvesti kalbą apie mėgstamiausias knygas ar papasakoti apie savo darbą benamių gyvūnų prieglaudoje. Jeigu po tokio nuoširdaus pokalbio auka dar neprašo jūsų numerio, pakvieskite jį pas save su tikslu susipažinti artimiau. Čia jau, patikėkit, susilydys kiekvienas.

Šis bernų kabinimo metodas yra šaunus tuo, kad garantuoja šimtaprocentinę naudą ir jums, ir draugei. Jūs pagaliau rasite vaikiną, o draugė galės būti rami ir atsipalaidavusi – ji gaus daugiau dėmesio, visuomet galės rinktis jai labiau patinkantį ir nejaus konkurencijos iš jūsų. Tad jei vis dar pavydžiais žvilgsniais varstot praeinančias poreles, naktimis verkiat apsikabinusios pagalvę ir dienoraščiui skundžiatės, jog niekas nepastebi kokios esat šaunios ir nepakartojamos, geriau tam skiriamą energiją nukreipkit gražios draugės paieškom. Kooperuokitės. Visgi pavasaris – poravimosi metas.

(gabbefoshoyo nuotrauka)

Jums būna taip, kad kartais pasijaučiate kvailais, visiškai kvailais žmonėmis? Kai, pavyzdžiui, ką nors leptelite ir visi sužiūra į jūsų pusę nutaisę pasipiktinimo ar gailesčio kupinus žvilgsnius? Kai jums tai primena pusę gyvenimo ir visaip kaip tyčiojasi progai pasitaikius? Kai norisi pasislėpti kur nors kamputyje ir niekada niekada niekam nebesirodyti akyse, ar, jei rodytis, tai bent jau visą laiką tylėti ir protingai linkčioti galva, su viskuo sutinkant? Jei nebūna, jūs esate protingiausi žmonės pasaulyje. O jei tokie nesate, nenusiminkit – šiandien rašau tam, kad padėčiau jums tokiais tapti.

Visų pirma, jūs turite suprasti, kas yra protingas žmogus. Žinoma, jei jūs šiuo metu mokotės mokykloje arba studijuojate ir gaunate aukščiausius įvertinimus, manote, kad esate protingi. Iš esmės jūs neklystate – esate labai protingi žmonės, tokie protingi, kad jums vis tiek tikriausiai nesvarbu ar ir kiti tą patį apie jus galvoja. Todėl šio įrašo galite neskaityti. Yra kitų daug naudingesnių būdų praleisti penktadienio vakarą. Juk laukia namų darbai, kontroliniai, koliai, egzaminai ir visokie kitokie panašūs dalykai… Jei, visgi, mokytis jums taip gerai nesiseka, nepulkit nusiminti. Jūs vis dar galite tapti protingais žmonėmis. Tiesiog tam prireiks šiek tiek pastangų.

Pats svarbiausias dalykas, į kurį jums būtinai reikia atkreipti dėmesį, yra tai, jog norint būti protingu, negalima leisti laiko veltui. Jei jūs mėgstate pamiegoti iki pietų, vakarais su draugais eiti išgerti alaus ar kiurksoti prie kompiuterio nieko neveikdami, turėsite viso to atsisakyti. Todėl, kad bet koks laisvas laikas turi būti praleistas naudingai. Geriausia būtų, jei apskritai imtumėte planuoti laisvalaikį. Pradėti galite nuo miego valandų sutrumpinimo iki kokių keturių – šešių, ne daugiau. Yra dalykų, kuriuos jums reikia padaryti, kad atsiimtumėte už visą iki tol veltui praleistą gyvenimą.

Kai pavyks įvykdyti lengviausią šio plano dalį, prisiminkite, jog protingas – tai intelektualus. O intelektualiais žmonės šiaip sau iš niekur nieko netampa – jie skaito rimtas knygas, žiūri dokumentinius arba bent jau meniškus filmus ir klausosi geros muzikos. Jums irgi reikės daryti tą patį. Taip, žinau, kaip tai sunku, bet skaityti teks. Ir tikrai ne bet ką. Pavyzdžiui, jei šiuo metu studijuojate, knygas rinkitės tik susijusias su savo dalyku. Jei mokslus jau baigėte, jums pasisekė, jūs galite skaityti ir grožinę literatūrą. Aišku, būtinai žiūrėkite tik į klasiką ir intelektualiąją literatūrą. Jei skaitydami kiekvieną kartą mirtinai užsinorite miego – pasirinkote teisingai. Filmus geriausia yra žiūrėti kino festivaliuose. Būtina pamatyti visus, surinkusius daugiausia apdovanojimų, ir dar tuos, kuriuos rekomenduoja kiti protingi žmonės. Gali būti, kad tokie filmai jums nepatiks. Jei taip, žiūrėkite juos ir toliau. Kuo dažniau, tuo geriau. Kai įprasite ir netgi pradėsite įžvelgti juose prasmę, pereikite prie dokumentinių. Šiuos, kaip ir knygas, reikia rinktis tokius, kokie veikia panašiai kaip pasakos prieš miegą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. Taip pat kartais nueikite į teatrą. Išsirinkti gerą muziką, manau, bus lengviausia. Galite klausytis visiškai visos, išskyrus popsą, roką [šių dienų popsas], elektroninę muziką, repą [jūs ne gangsteriai], hip hop’ą, r&b [pernelyg banalu], soulą, alternatyvą [irgi popsas], regį, housą, metalą [išprotėjusių žmonių muzika]… Kaip sakiau, galite rinktis ką tik panorėję. Svarbiausia, kad patiktų jums patiems.

Domėkitės viskuo, kuo tik įmanoma, bet niekuo konkrečiai, dalyvaukite visokiose pasaulio gelbėjimo akcijose [artimiausia jau rytoj!], paremkite badaujančius Afrikos vaikus, nepraleiskite nei vienos naujos parodos… Kartą per mėnesį susitikite su draugais. Ne todėl, kad jų pasiilgote. Tiesiog reikia su kažkuo pasidalinti patirtimi, padiskutuoti protingomis temomis ir, jei pasiseks, nutaisyti tą gailesčio kupiną žvilgsnį šį kartą jau kam nors kitam, o ne jums, leptelėjus nesąmonę. Darykite tai, darykite su džiaugsmu! Nes tik šitaip žmonėms galite parodyti, kad esate protingi. O juk to jūs ir norėjote, taip?

(Lovro67 nuotrauka)

Žinojot, kad šiandien jau trečia savaitė kaip pavasaris? Aš tai ne. Už tai vakar rytą atsikėlus labai nustebau pro langą pamačiusi šviečiančią saulutę ir tirpstantį sniegelį. Taip nustebau, kad ta iškilminga proga nusprendžiau pabėgioti. Būtų buvę visai kaip senais gerais laikas, bet šį kartą aš ne tik nusprendžiau – aš dar ir bėgiojau. Jei mane pažinotumėt, suprastumėt koks tai svarbus įvykis mano gyvenime. Jau vien ryte išlipti iš lovos – žygdarbis, o čia dar kažkur bėgti… Turėtumėte įsivaizduoti, kaip smarkiai savim didžiavausi.

Taip smarkiai, kad nusprendžiau, jog už gerą elgesį esu sau skolinga mažų mažiausiai alaus. Tad su didžiuliu entuziazmu susidėliojau savo skaudančias kojas [gal dabar jau patikėsit, kad bėgiojau?] į batus ir skriste nuskridau iki parduotuvės. Prisikrovus kažkiektaiten šito gėrio grįžau namo, pasiėmusi butelaitį palaimingai ištiesiau kojas ir įsijungiau Travianą. Ne, man nesusisuko smegenys. Tiesiog taip jau vis nutinka, kad kiek aš jį bebandau žaisti, dar kažkur nepasibaigus pirmam mėnesiui žaidimas mane nugali. O šį kartą aš tvirtai nusprendžiau nugalėti jį! Ir man visai neblogai sekės…

Kodėl vartoju būtąjį laiką? Kaip jau sakiau, tądien aš gėriau alų. Alus, kad ir kiek ten tų laipsnių turėtų, vis tiek, žinokit, yra alkoholis. O alkoholis yra blogas tuo, kad jo pavartojus atsiranda daug drąsos. Tada galima baruose kabinti merginas, sudainuoti savo kūrybos dainą arba, kaip padariau aš, žudyti žmones. Nusiraminkit ir nepulkit skambinti policijai. Visi kaimynai, tą vakarą slankioję kieme, liko gyvi ir namo grįžo laimingai. Paskersti aš sumaniau savo didžiąją galingąją baisiąją kariuomenę. Taip, Traviane.

Ir visai ne dėl to, kad be galo troškau jų mirties. Tiesiog manyje susikaupė toks didelis kiekis drąsos, suėmė toks pasitikėjimas savimi, jog nusprendžiau, kad mano mažas karių būrelis su karžygiu priešakyje gali padaryti tai, ko nepadarė dvigubai didesnis brolio karių būrys, kurį, beje, mirti taip pat pasiunčiau aš. Šitaip netekau pirmųjų dvylikos rinktinių, pačių geriausių savo vyrų, o karžygį ilgam paguldė į ligoninę. Buvo liūdna, bet žinojau, kad prieš akis ilga naktis [tobulas laikas puolimams] ir likę dar daug alaus [drąsai palaikyti]. Tad išsiunčiau šaukimus į kariuomenę ir surinkau dar vienuoliką šaunių karių. Žadėjom pulti naują kaimą, todėl į žvalgybą nusiunčiau savo pėdsekius. Siunčiau juos daug kur. Turbūt todėl peržiūrinėdama man parneštas atskaitas patingėjau jas perskaityti iki galo. Nors… Gal ir gerai. Bent jau kariai be baimės į mūšį ėjo. Taip ir nebegrįžo vargšeliai. Kai nebesulaukiau apie juos jokių žinių, supratau, kad karui šiandien diena netinkama. Tad surinkau paskutinis aštuonis kaimelio darbininkus ir nusiunčiau į oazę maisto parnešti. Žygis paprastas ir neilgas, žmonės geri, patyrę, turėjo greitai grįžti. Deja, mane tik pasiekė žinia, kad į taip ilgai mus maitinusią oazę atsikraustė aplinkinių miškų žvėrys. Be gailesčio papjovė visus.

Savo pamoką išmokau. Ir jūs nepamirškit – geriant Švyturio alų žūva geri ir garbingi žmonės.

Šiandien važiuojant traukiniu vienas vaikinukas pradėjo skųstis šiuolaikinėm panom. Kokios jos blogos ir kaip joms tik vyrų piniginės bei prabangios mašinos rūpi. Jei nebūtų buvę truputį smalsu, turbūt būčiau jo monologą nutraukus ir bandžius toliau žiūrėti draugus, bet šį kartą man buvo įdomu. Galvojau, gal kokią gerą dar negirdėtą mintį pasakys. Deja, apart to, ką ir taip jau milijonus kartų kitus sakant girdėjau, nieko naujo nesužinojau.

Ir ne, aš tikrai nesakau, kad kalbėdamas jis buvo neteisus. Taip, jei jūs turite bent pusę milijono kainuojančią mašiną, gražų butą senamiestyje, atostogaujate šiltuose kraštuose, nuosavoje viloje, turit savo verslą, kuris artimiausius šimtą metų tikrai bus pelningas… Jei jūs visa tai turite – panos bus jūsų. Ne viena pana, o visas būrys iš karto. Galėsite rinktis kurią tik panorėsit. Taip pat galėsit eidami į gatvę puoštis treningais [na, bent jau ne Gariūnų turbūt], grįžę namo išsidrėbti prie televizoriaus, žiūrėti kokią nors tūpą laidą, gerti alų ir laukti kol virtuvės žmogus atneš valgyti. Galėsite kiekvieną vakarą su draugais trankytis po barus, dulkinti kiekvieną sutiktą gražesnę mergą ir auginti pilvą alui. Galėsit turėti dvidešimčia metų jaunesnę ir mažiausiai dešimt kart gražesnę.

Taip, jūs be jokio vargo galite nusipirkti merginą. Taip jau yra – žmonės perkami. Visi žmonės, tiek merginos, tiek vaikinai. Yra brangesnių, yra pigesnių, tačiau nupirkti galima visus. Tereikia žinoti kainą. Ir nėra čia dėl ko skųstis – kiekvienas gauna dalykus kaip jam išeina. Tokiais būdais, kokie jam patogūs ir lengviausiai prieinami. O jei jūsų sąskaitos nepuošia keli atliekami milijonai ir į Vilnių tenka važiuoti traukiniu, o ne sava mašina, visai nebūtina virkauti nepažįstamosioms ant peties. Geriau jau pasistenkite elgtis ir atrodyti taip, kad būdamos su jumis merginos tokias smulkmenas paprasčiausiai užmirštų. Visos gal jūsų ir nebus, bet bent vieną rasti turėtumėte.

Hey, žmonės! Padariau protingiausią dalyką, kurį galėjo išmąstyti mano ne visai protingos smegenys – mečiau valgyt! Šita geniali idėja į galvą šovė gana netikėtai – kai pastebėjau, kad stipresnis vėjelis beveik nepadeda greičiau vaikščioti, šonkauliai dar ne visai persimato, o vienas draugas atsiuntė šitą savo svajonių moters nuotrauką. Pirmą kart pamačius truputį išsigandau, visgi, sutikit – ji tikrai plona. Ne taip kaip aš. Bet po truputį susigyvenau su idėja, jog ir aš galėčiau taip atrodyti. Tad tam, kad nepritruktų motyvacijos savo desktopą papuošiau šia gražuole ir pradėjau laikytis tobulai sukurpto lieknėjimo plano.

Pradžioje, kaip ir visos, galvojau, jog užteks nevalgyti. Nebijokit, tai tik skamba žiauriai. Apskritai tokio plano laikytis visai nėra sunku. Pirmos dienos, žinoma, sukelia daugiausiai kančių, bet po to daros vis lengviau. Jei visą dieną nieko nevalgai, artėjant vakarui skrandis susitaiko su neišvengiama situacija ir būtent tuo metu reikia nueiti miegoti. Pamiegam kuo ilgiau, atsikeliam ir toliau tęsiam nevalgymą. Tiesa, antrą dieną namuose neturėtų būti jokio valgomo maisto, nes tai paprastai smarkiai demotyvuoja. Jei maisto nėra, pragyvenam dar vieną dieną. Vakare turėtų būti lengva užmigti – kažką veikti paprasčiausiai nėra jėgų. Trečią dieną atsikėlus žiauriai norisi valgyt. Tada kyla nuodėmingos mintys apie tai, jog svoris nėra svarbiausias dalykas pasaulyje. Tokias mintis išvaikyti labai paprasta – nueinam, prisileidžiam vonią karšto vandens, pagulim, o tada staigiai keliamės. Jei sąžiningai badavot, turėtumėt nualpti. Dažniausiai tokie įvykiai nuveja bet kokias mintis apie netolimus pasivaikščiojimus iki parduotuvės. Grįžtam į lovą ir gulim. Jei atsikėlus ketvirtos dienos ryte smegenys nėra tokios blaivios, kad išmąstytų mintį apie maistą į namus, tai galit didžiuotis – besilaikydami plano mane aplenkėt ir tikriausiai greitai numirsit. Sėkmės.

Jei jūs kaip ir aš apie maistą į namus pagalvojot ar kaip nors susimovėt dar anksčiau, dabar turėtumėt būt smarkiai persivalgę. Ir tikriausiai kokio nors ne itin sveiko maisto. Puiku! Taip, tikrai galite džiaugtis, nes greitu metu visą tą maistą turėtumėte išvemti. Tiesiog po ilgo nevalgymo skrandis sunkiai virškinamo maisto nebepriims. Tiesa, vėliau teks viską daryti patiems, be organizmo pagalbos. Nesupratot, kur lenkiu? Gerai, paaiškinsiu. Nuo dabar bus galima valgyti, tiesiog pavalgius maisto reiks atsikratyt – sukeliant vėmimą arba vartojant laisvinamuosius. Žodžiu, pagyvenam kurį laiką šitaip. Devyniasdešimt penki procentai turėtų įprasti. Jie vėliau bus gydomi ligoninėse arba mirs. Galimas trečias variantas – mirs po gydymo ligoninėse.

Visgi, kartais nutinka taip, kad prie šio malonaus įpročio nepriprantama. Tada tenka imtis kraštutinių priemonių. Plojam katučių ir nusiteikiam linksmam gyvenimui. Jei išbandėte prieš tai buvusius būdus, jie nepadėjo, o svorį numesti vis dar norite, galite pradėti rūkyti. Truputį, bet padeda. Taip pat, jei įmanoma susiorganizuojam kokių nors neaiškių tablečių svoriui mesti. Neperkam tų, kurias galima gauti parduotuvėj, geriau pasiklausinėjam savo gražiųjų plonųjų draugių, jos tikriausiai galės pasiūlyti geresnių. Tabletes vartojam kartu su nedideliais kokaino kiekiais. Kokainą uostyt namie žiūrint filmą visai nesmagu, tad ta proga einam su draugais į klubą ir maišom jį su dideliais alkoholio kiekiais. Maždaug tokio dydžio, kad nenumirtumėm, bet paryčiais viską išvemtumėm klubo tualete. Jei pervertinot savo galimybes ir numirėt, man labai gaila. Tikrai. Pasaulis neteko potencialaus tobulai atrodančio žmogaus. Jei nenumirėt – šaunu, gero trumpo gyvenimo, pasilinksminkit.

Žinoma, jei dėl kokių neaiškių priežasčių jums visa tai skamba beprotiškai, galite pradėti sportuoti…

(carinemily nuotrauka)

Šiandien stotelėj belaukdama namo parvešiančio autobuso pastebėjau iš Ozo išėjusias dvi mergaites. Daugiausia joms buvo šešiolika metų, viena tokia truputį perbalus nuo nevalgymo, kita šiaip baisi. Kalbėjo apie tai, kad reiks grįžti namo ir jei viskas bus gerai, vakare galės susitikti Akropolyje. Būtent po šito jų pokalbio mane suėmė gilus liūdesys. Pradėjau pavydėti mergaitėms – niekada taip šauniai negyvenau.

Aš galiu tik įsivaizduoti kaip turėtų būti smagu penktą ryto keltis į mokyklą. Tam, kad spėtum nusiprausti, išsiplauti galvą, išsirinkti palaidinę, tinkančią prie mokyklinio sijono, apsirengti, išsitiesinti plaukus, susirišti juos, vėliau persirišti, pasileisti ir galiausiai dar kartą išsitiesinti. Nepamiršti kokius penkis kartus persirengti. Pasidažyti. Nedaug – pudros dėti tik porą sluoksnių. Užsidėjus batus, kurių kulnas mažiausiai dešimties centimetrų aukščio [žiemą irgi, be jokių išimčių], bėgti iki stotelės ir nespėti į autobusą. Dar netikėtai išsisukti koją. Pusvalandį smarkiai pradrebėjus su trumpučiu sijonėliu ir pavasariniu, vargiai siekiančiu bambą švarkeliu, pagaliau sulaukti autobuso ir pavėluoti į pirmą pamoką.

Tarsi mokytis kas į tą mokyklą eitų… Ne, visos kietos, šviesiai plaukus dažančios panos yra žiauriai gražios ir kai užaugs turės didelį namą su daug uždirbančiu vyru. Ar daug uždirbantį vyrą su dideliu namu. Koks skirtumas. Vistiek faktas tas, kad mokykla skirta tam, jog susitiktum su savo saulytėm – galų gale nematei jų visą ilgą naktį, per kurią nutiko tiek daug įdomių dalykų [vaikinas iš praėjusio savaitgalio tūso pakvietė susitikt, o klasiokė, niekada neplaunanti galvos, susirado berną]. Šiaip ne taip atkentėjus sunkią dieną važiuoti namo.

Grįžus įsijungti facebooką, pasitikrinti, kas paspaudė like ant nuotraukų, atsidėkoti jiems tuo pačiu. Užeiti į pažintis ir draugą, atsakyti į visus naujus laiškus. Atsakymams anglų kalba naudoti google vertėją. Dar porą kartų parefreshinus facebooką eiti valgyti. Pasišildžius mamos pagamintus pietus, graudžiai į juos pažiūrėti, o tada mėsą ir bulves išmetus į šiukšlių dėžę suvalgyti pusę salotų ir užgerti jas ananasų sultimis [padeda mesti svorį]. Šitaip sočiai papietavus paskambinti vienai iš saulyčių, tam, kad pasiūlyti susitikti Akropoliuke. Pakalbėti mažiausiai valandą. Po to kartojamas visas rytinis pasiruošimo procesas, tik randamas trumpesnis sijonas, atviresnė palaidinė, aukštesni batai ir pudros naudojama bent dviem sluoksniais daugiau.

Tiesa, į Akropolį važiuojama ne tam, kad apsipirkti, pažiūrėti filmą ar pažaisti boulingą. Vakarais žmonės [tarp trylikos ir aštuoniolikos metų] susirenka tiesiog pasėdėti ir maloniai praleisti laiką. Vaikinai dar bando kabinti panas, o panos pasivaikšto po parduotuves mėgindamos atrasti ką nors naujo, ko nebuvo vakar. Iki klubų atidarymo Akropolis – miesto kultūros sostinė. Tad kelias valandas šitaip pasižmonėjus galima iš rankinukų traukti padirbtus pažymėjimus ir keliauti į Exitą.

Ten patekus [o kaip kitaip, apsauginiai, visgi, savi] nusipirkti kokteilį ir nuo jo ganėtinai apgirsti. Pašokti, visiems pademonstruoti naujausius savo judesiukus. Nusikabinti kokį berną. Nesvarbu, gražų, ar ne, svarbu, kad nupirktų dar porą kokteilių. Nuo jų mirtinai nusigerti. Vaikinui pasiūlius paimti ratų. Kažkokiai kalei, kuri lenda prie tavo šio vakaro draugo iškabinti akis ir aplaistyti suknelę. Dar išgerti. Pašokti ant baro, parūkyti, apsivemti tualete ir dėl ko nors apsiverkti. Niekam nežinomais būdais atsirasti namie, savo lovoj ir užmigti.

Kai dabar pagalvoju… Šitokias galimybes praleidau. Su aukštakulniais vaikščioti taip ir neišmokau, saulytes į bičus iškeičiau, Akropolį – į parkus, McDonalde kas antrą dieną valgiau, vietoj kokteilių alų litrais gėriau… ir dar už savo pinigus! Teisybę sako – kvailos kai kurios šešiolikmetės būna. Už tai sėdėjau, klausiausi pokalbio ir vis labiau liūdna bei pavydu darės. Aš tegaliu įsivaizduoti…

(Soylentgreen23 nuotrauka)

Vaikinai panas skirsto į dvi kategorijas – vienai priklauso Merginos, kitai Geriausios Draugės.

• Merginas vaikinai dažnai  be jokios sąžinės graužaties išdulkina ir palieka. Geriausių Draugių niekas nedulkina. Išvis, kam apskritai galėtų kilti tokia kvaila mintis jas dulkinti?
• Merginas apgaudinėja, joms meluoja, plauna smegenis ir kuria pasakas. Geriausios Draugės dažniausiai žino viską iki bjauriausių smulkmenų.
• Merginos net ir būdamos susivėlusios, nemiegojusios ir ištinusiu veidu gali išgirsti, kad gerai atrodo. Geriausios Draugės jau įpratusios pro ausis praleisti komplimentus, kuriais apibūdinama jų per didelė šikna, per maži papai ir vienas priaugtas kilogramas.
• Merginos reikalingos visada. Geriausios Draugės tada, kai nebūna Merginų.

Ir Merginos, ir Geriausios Draugės kategorijas keičia tik pasakose…