Nelabai malonaus žmogaus užrašai

Seniai seniai, prieš daug milijonų metų, kai Žemėje žaliavo girios ir laukai, tekėjo upės ir upeliai, stūksojo kalnai, kurių viršūnių negalėdavai įžvelgti, giliai giliai urvuose gyveno didelės gnomų tautos. Visi vyresnieji gnomai dirbo miškų sargais, tad visokioms nesąmonėms neturėjo laiko, o kadangi ir šiaip iš prigimties buvo mieli, draugiški ir taikūs, Žemėje niekada nevykdavo jokie karai ar konfliktai. Taip taikiai jiems gyvenant, gnomų skaičius vis didėjo ir didėjo, o kad jau jie ir ilgu gyvenimu pasižymėdavo, gnomams po truputį ėmė trūkti vietos. Tokių aplinkybių priversti su kiekviena karta gnomai ėmė gimti vis mažesni, kol galiausiai pasidarė tokie mažyčiai, jog kai kurie miškų gyventojai net ėmė vadinti juos nykštukais.

Tačiau gnomai padarėliai linksmi, juokus suprantantys, ir tokių prasivardžiavimų visai neimdavo į galvą. Jie ir toliau prižiūrėjo miškus, o kiekvieną laisvą minutę praleisdavo su giminaičiais ir draugais prie bokalo pasakodami visokiausias įdomias istorijas. Ilgai jie šitaip gyveno, pakol vieną dieną į Žemę atsikraustė žmonės. Šitie, gaila, bet nebuvo tokie taikūs ir už save mažesnius gyventojus skriausdavo bei išnaudodavo. Jie griovė gnomų urvelius, kirto jų saugomus miškus ir statėsi ten savo gyvenvietes. Nykštukams greitai nusibodo tokia neteisybė, tad užleidę Žemę žmonėms jie patraukė į tolimus kraštus laimės ieškoti. Ar pavyko jiems tą laimę rasti, istorija, deja, nutyli.

Kai jau atrodė, kad Žemėje neliko nei vieno vienintelio gnomo ir visur aplink galėjai matyti tik žmones, vieną vakarą iš savo urvo galvą iškišo stebėtinai į mažuosius panašus gyvis. Tai buvo dar jaunas, bet labai protingas gnomas, kuris taip mylėjo savo gimtuosius namus, jog niekaip negalėjo prisiversti jų palikti ir išvykti kartu su visais kitais giminės atstovais. Būdamas pats didžiausias tarp savo bendraamžių nykštukų, gnomas galvojo, kad galbūt jam pavyks pritapti prie aukštųjų žmonių ir likusį gyvenimą nugyventi kartu su jais. Tad nusprendęs bent jau pabandyti užkariauti žmonių širdis, gnomas drąsiai patraukė link artimiausios aludės, kur ir prasidėjo visi jo nuotykiai.

Taip jau nutiko, kad vakaras buvo vėlyvas, o aludės lankytojai išlenkę toli gražu nebe po vieną bokalą, taigi jaunasis gnomas buvo šiltai ir džiaugsmingai priimtas į gausų gėrikų būrį. Pamatęs, jog viskas klojasi kaip sviestu patepta, nykštukas atsipūtė ir pradėjo mėgautis alum, kurio iki to laiko dėl savo jauno amžiaus dar nebuvo ragavęs. Būdamas toks nedidelis, gnomas greitai pasigėrė ir ištauškė savo istoriją žmonėms. Supratęs, ką padarė, nykštukėlis smarkiai susikrimto ir jau kūrė pabėgimo planus, kai iš vyrų būrio pasigirdo skardus juokas. Pasirodo, mažasis urvuose praleido tiek dienų ir metų, kad net ir tie, kurie gnomus dar prisimena, juos tik gražiomis legendomis laiko. Na, dar kartais seka pasakas prieš miegą savo vaikams – apie nykštukus, kurie gūdžiais laikais miškus sergėdavo. Niekas nenorėjo patikėti, kad prieš juos stovi šios senosios tautos atstovas.

Tik vienas smuklės kampe sėdėjęs senolis suprato, kad tas mažas žmogutis – iš tiesų pats tikriausias gnomas. Tad pasivedė jis jį į šalį ir papasakojo ką reikia daryti, kad draugiškai su žmonėm sugyventų. Gnomas nusprendė paklausyti senojo žmogaus patarimų. Pasivadinęs piktu gnomu Arvydu ir palikęs savo gimtąjį mišką, iškeliavo gnomulis šalin, kur žmonės laimingi, kur barmenai pintom Guinness alų pilsto, o namai į senuosius urvus panašūs. Kiek man žinoma, gyvena jis ten laimingai ir toliau taip pat laimingai ten gyvens.

Tad tokia ta drąsaus ir protingo paskutiniojo gnomo istorija…

(gabbefoshoyo nuotrauka)

Jums būna taip, kad kartais pasijaučiate kvailais, visiškai kvailais žmonėmis? Kai, pavyzdžiui, ką nors leptelite ir visi sužiūra į jūsų pusę nutaisę pasipiktinimo ar gailesčio kupinus žvilgsnius? Kai jums tai primena pusę gyvenimo ir visaip kaip tyčiojasi progai pasitaikius? Kai norisi pasislėpti kur nors kamputyje ir niekada niekada niekam nebesirodyti akyse, ar, jei rodytis, tai bent jau visą laiką tylėti ir protingai linkčioti galva, su viskuo sutinkant? Jei nebūna, jūs esate protingiausi žmonės pasaulyje. O jei tokie nesate, nenusiminkit – šiandien rašau tam, kad padėčiau jums tokiais tapti.

Visų pirma, jūs turite suprasti, kas yra protingas žmogus. Žinoma, jei jūs šiuo metu mokotės mokykloje arba studijuojate ir gaunate aukščiausius įvertinimus, manote, kad esate protingi. Iš esmės jūs neklystate – esate labai protingi žmonės, tokie protingi, kad jums vis tiek tikriausiai nesvarbu ar ir kiti tą patį apie jus galvoja. Todėl šio įrašo galite neskaityti. Yra kitų daug naudingesnių būdų praleisti penktadienio vakarą. Juk laukia namų darbai, kontroliniai, koliai, egzaminai ir visokie kitokie panašūs dalykai… Jei, visgi, mokytis jums taip gerai nesiseka, nepulkit nusiminti. Jūs vis dar galite tapti protingais žmonėmis. Tiesiog tam prireiks šiek tiek pastangų.

Pats svarbiausias dalykas, į kurį jums būtinai reikia atkreipti dėmesį, yra tai, jog norint būti protingu, negalima leisti laiko veltui. Jei jūs mėgstate pamiegoti iki pietų, vakarais su draugais eiti išgerti alaus ar kiurksoti prie kompiuterio nieko neveikdami, turėsite viso to atsisakyti. Todėl, kad bet koks laisvas laikas turi būti praleistas naudingai. Geriausia būtų, jei apskritai imtumėte planuoti laisvalaikį. Pradėti galite nuo miego valandų sutrumpinimo iki kokių keturių – šešių, ne daugiau. Yra dalykų, kuriuos jums reikia padaryti, kad atsiimtumėte už visą iki tol veltui praleistą gyvenimą.

Kai pavyks įvykdyti lengviausią šio plano dalį, prisiminkite, jog protingas – tai intelektualus. O intelektualiais žmonės šiaip sau iš niekur nieko netampa – jie skaito rimtas knygas, žiūri dokumentinius arba bent jau meniškus filmus ir klausosi geros muzikos. Jums irgi reikės daryti tą patį. Taip, žinau, kaip tai sunku, bet skaityti teks. Ir tikrai ne bet ką. Pavyzdžiui, jei šiuo metu studijuojate, knygas rinkitės tik susijusias su savo dalyku. Jei mokslus jau baigėte, jums pasisekė, jūs galite skaityti ir grožinę literatūrą. Aišku, būtinai žiūrėkite tik į klasiką ir intelektualiąją literatūrą. Jei skaitydami kiekvieną kartą mirtinai užsinorite miego – pasirinkote teisingai. Filmus geriausia yra žiūrėti kino festivaliuose. Būtina pamatyti visus, surinkusius daugiausia apdovanojimų, ir dar tuos, kuriuos rekomenduoja kiti protingi žmonės. Gali būti, kad tokie filmai jums nepatiks. Jei taip, žiūrėkite juos ir toliau. Kuo dažniau, tuo geriau. Kai įprasite ir netgi pradėsite įžvelgti juose prasmę, pereikite prie dokumentinių. Šiuos, kaip ir knygas, reikia rinktis tokius, kokie veikia panašiai kaip pasakos prieš miegą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. Taip pat kartais nueikite į teatrą. Išsirinkti gerą muziką, manau, bus lengviausia. Galite klausytis visiškai visos, išskyrus popsą, roką [šių dienų popsas], elektroninę muziką, repą [jūs ne gangsteriai], hip hop’ą, r&b [pernelyg banalu], soulą, alternatyvą [irgi popsas], regį, housą, metalą [išprotėjusių žmonių muzika]… Kaip sakiau, galite rinktis ką tik panorėję. Svarbiausia, kad patiktų jums patiems.

Domėkitės viskuo, kuo tik įmanoma, bet niekuo konkrečiai, dalyvaukite visokiose pasaulio gelbėjimo akcijose [artimiausia jau rytoj!], paremkite badaujančius Afrikos vaikus, nepraleiskite nei vienos naujos parodos… Kartą per mėnesį susitikite su draugais. Ne todėl, kad jų pasiilgote. Tiesiog reikia su kažkuo pasidalinti patirtimi, padiskutuoti protingomis temomis ir, jei pasiseks, nutaisyti tą gailesčio kupiną žvilgsnį šį kartą jau kam nors kitam, o ne jums, leptelėjus nesąmonę. Darykite tai, darykite su džiaugsmu! Nes tik šitaip žmonėms galite parodyti, kad esate protingi. O juk to jūs ir norėjote, taip?

(Lovro67 nuotrauka)

Žinojot, kad šiandien jau trečia savaitė kaip pavasaris? Aš tai ne. Už tai vakar rytą atsikėlus labai nustebau pro langą pamačiusi šviečiančią saulutę ir tirpstantį sniegelį. Taip nustebau, kad ta iškilminga proga nusprendžiau pabėgioti. Būtų buvę visai kaip senais gerais laikas, bet šį kartą aš ne tik nusprendžiau – aš dar ir bėgiojau. Jei mane pažinotumėt, suprastumėt koks tai svarbus įvykis mano gyvenime. Jau vien ryte išlipti iš lovos – žygdarbis, o čia dar kažkur bėgti… Turėtumėte įsivaizduoti, kaip smarkiai savim didžiavausi.

Taip smarkiai, kad nusprendžiau, jog už gerą elgesį esu sau skolinga mažų mažiausiai alaus. Tad su didžiuliu entuziazmu susidėliojau savo skaudančias kojas [gal dabar jau patikėsit, kad bėgiojau?] į batus ir skriste nuskridau iki parduotuvės. Prisikrovus kažkiektaiten šito gėrio grįžau namo, pasiėmusi butelaitį palaimingai ištiesiau kojas ir įsijungiau Travianą. Ne, man nesusisuko smegenys. Tiesiog taip jau vis nutinka, kad kiek aš jį bebandau žaisti, dar kažkur nepasibaigus pirmam mėnesiui žaidimas mane nugali. O šį kartą aš tvirtai nusprendžiau nugalėti jį! Ir man visai neblogai sekės…

Kodėl vartoju būtąjį laiką? Kaip jau sakiau, tądien aš gėriau alų. Alus, kad ir kiek ten tų laipsnių turėtų, vis tiek, žinokit, yra alkoholis. O alkoholis yra blogas tuo, kad jo pavartojus atsiranda daug drąsos. Tada galima baruose kabinti merginas, sudainuoti savo kūrybos dainą arba, kaip padariau aš, žudyti žmones. Nusiraminkit ir nepulkit skambinti policijai. Visi kaimynai, tą vakarą slankioję kieme, liko gyvi ir namo grįžo laimingai. Paskersti aš sumaniau savo didžiąją galingąją baisiąją kariuomenę. Taip, Traviane.

Ir visai ne dėl to, kad be galo troškau jų mirties. Tiesiog manyje susikaupė toks didelis kiekis drąsos, suėmė toks pasitikėjimas savimi, jog nusprendžiau, kad mano mažas karių būrelis su karžygiu priešakyje gali padaryti tai, ko nepadarė dvigubai didesnis brolio karių būrys, kurį, beje, mirti taip pat pasiunčiau aš. Šitaip netekau pirmųjų dvylikos rinktinių, pačių geriausių savo vyrų, o karžygį ilgam paguldė į ligoninę. Buvo liūdna, bet žinojau, kad prieš akis ilga naktis [tobulas laikas puolimams] ir likę dar daug alaus [drąsai palaikyti]. Tad išsiunčiau šaukimus į kariuomenę ir surinkau dar vienuoliką šaunių karių. Žadėjom pulti naują kaimą, todėl į žvalgybą nusiunčiau savo pėdsekius. Siunčiau juos daug kur. Turbūt todėl peržiūrinėdama man parneštas atskaitas patingėjau jas perskaityti iki galo. Nors… Gal ir gerai. Bent jau kariai be baimės į mūšį ėjo. Taip ir nebegrįžo vargšeliai. Kai nebesulaukiau apie juos jokių žinių, supratau, kad karui šiandien diena netinkama. Tad surinkau paskutinis aštuonis kaimelio darbininkus ir nusiunčiau į oazę maisto parnešti. Žygis paprastas ir neilgas, žmonės geri, patyrę, turėjo greitai grįžti. Deja, mane tik pasiekė žinia, kad į taip ilgai mus maitinusią oazę atsikraustė aplinkinių miškų žvėrys. Be gailesčio papjovė visus.

Savo pamoką išmokau. Ir jūs nepamirškit – geriant Švyturio alų žūva geri ir garbingi žmonės.

Išeinu į lauką. Lyja. Šalta. Aplink paniurę vėluojančiųjų veidai. Troleibuse neišsimiegojusi vairuotoja verčia visus skraidyti iš vieno jo galo į kitą – net ir sėdinčius. Naglos bobulytės gina savo teises į sėdimą vietą. Gina aršiai – su nepaaiškinama energija stumdo visus kitus, kurie galėtų į ją pretenduoti. O po to dar teisinas – senam žmogui sunku. Net pas mane rytais tiek jėgų nebūna. Nelabai malonaus veido paaugliai išeiginiais treningais su trim juostelėm klausosi nelabai malonių ausiai dainų. Ir verčia klausytis visus, esančius aplink. Pabandysi prisikabint – gausi į dantis. Mokykloje mokytoja vietoj dvejeto įrašo vienetą ne tik dėl to, kad esu beviltiška, bet ir todėl, jog manęs nemėgsta. Suprantu, jai sunku, visgi klimaksas. Valgykloj kaip visada smirda. Ir neparduoda mano mėgstamų bandelių. Nueičiau nusipirkt kitur, bet iš mokyklos neišleidžia, kad neprisigertume, nenusilaužtume sprando, o dar, žiūrėk, išeisim ir nebegrįšim!. Kažkokia depresijos kamuojama paauglė prisikabina prie mano išvaizdos. Tegu, jei jai nuo to palengvės. Klasiokas skundžiasi dėl pernelyg didelio namų darbų kiekio. Suprasčiau, jei bent juos ruoštų, bet kai nieko nedaro, tai koks gi skirtumas. Gal dėmesio trūksta? Rūbinėj visi stumdos, šaukia, rėkauja, trypia, mindo, pyksta, skuba, nervinasi ir plėšia nuo pakabų paltus. Retkarčiais paklysta, pasiima ne savo ir vėliau nutempia į kokią sunkiai randamą vietą. Pradėjau galvot, kad gal tyčia. Parduotuvėj pardavėja vietoj šypsenos ir mandagaus „laba diena“ išrėkia „ko nori?!“. Net pasimetu ir pamirštu paimti kramtomos gumos.

Visi pikti, nelaimingi ir susiraukę. Vieniems sunkios paauglystės ir devinto išsiskyrimo [suprask: meilės] šį mėnesį kančios, kitiems atlyginimų nemoka, dar kiti dėl smagumo paburba. Na, maždaug, „prie rusų buvo geriau“ ir „o mūsų laikais tai…“. Toks įspūdis, lyg visi būtų užprogramuoti skųstis kiekviena gyvenimo minute. Net laimingas žmogus tokių minioje gali pasidaryti agresyviu arogantišku niurgzla. Nebent tas vienas besišypsantis žmogus yra toks fainas [kaip aš], užsispyręs [kaip aš] ir nepasiduodantis kitų įtakai [aš! aš!]. Deja, tokių mažai. Taigi, šypsokimės, žmonės.