Nelabai malonaus žmogaus užrašai

Kartais taip nutinka, jog ateina metas pokyčiams. Labai retais atvejais atsitinka taip, jog kas nors tave įtikina, kad pokyčiai turėtų būti visai ne tokie, kokius tu įsivaizdavai. Taip ir prasideda visokios nesąmonės: išjungti blogai, turėję visiškai išnykti iš internetų, susiranda naują butą, o blogeriai, sėkmingai nerašę visus pastaruosius metus, nusprendžia imti ir kažką parašyti.

Jei jau visai sąžiningai, tai šiam prisikėlimui iš numirusiųjų įtakos tikriausiai turi ir tai, jog vakar man mirtinai reikėjo ruoštis šiandienos koliui. O mes visi žinome kaip aš mėgstu daryti dalykus, kuriuos daryti reikia. Tad ta proga ėmiau ir perkrausčiau savo blogą į naują ir truputį rožinį (todėl, kad rūžava yra mano mėgstamiausia spalva) butą, ištryniau 10 senų įrašų (nes man irgi kartais būna gėda. gal būčiau ištrynus ir šiek tiek daugiau, bet išsigandau, kad nebeliks ką rodyti), rankiniu būdu į maždaug pusę likusių įrašų atgal sudėjau nuotraukas (sudėsiu ir į kitą pusę. kada nors. tikrai tikrai) ir visiškai pakeičiau puslapį „Apie mane“. You have to admire me, turint omenyje tai, jog galėjau paprasčiausiai eiti žiūrėti The Walking Dead.

Kartu su blogo išvaizda pasikeitė ir blogo adresas – apsigyvenau po PoPo.lt stogu. Dabar visi 150 žmonių, šį mėnesį unsubscribinusių mane, galės nusigraužti sau nagus. Nebent jūs nuspręsite jų pasigailėti ir visur labai smarkiai dalinsitės šiuo mano įrašu – gal kuris kur nors pamatys.

Blogą dabar galėsite rasti adresu http://kaspinuotis.popo.lt.

RSS srauto adresas nepasikeitė: http://feeds.feedburner.com/kaspinuotis

Galite palaikinti blogo FB paskyrą: https://www.facebook.com/kaspinuotis

Ta proga, kad šį mėnesį man dar reikia parašyti vieną straipsnį, vieną istoriją ir paruošti vieną prezentaciją, visai pagrįstai galima tikėtis, jog čia pasivaidensiu dar ne vieną ir ne du kartus. Tad prenumeruokite, laikinkite ir nepamirškite kartais aplankyti.

Jūsų visų pasiilgęs Kaspinuotis

(Sittipun Chaitherdsiri nuotrauka)

Ėmė taip ir nutiko, kad Stylish Blogger Awards atkeliavo net iki manęs. Šiaip jau gal būčiau ir nekreipus į tai dėmesio, bet kai apdovanojimą teikia pats rimčiausias žmogus blogosferoje, rašantis patį rimčiausią blogą, negali apsimesti, kad nieko neįvyko. Tad dėkoju tau, Leo, už šį garbingą apdovanojimą ir sveikinu sugalvojus, kaip čia priversti mane ką nors parašyti.

Apdovanojimas per metus visai nepasikeitė – niekas vis dar nesupranta kam ir už kokius gerus darbus jis skiriamas. Gavę apdovanojimą visi gražiai padėkoja, parašo kelis faktus apie save, o tada nominuoja kitus žmones. Kad ir tie pasikankintų.

Taaaaaaaigi, berniukai ir mergaitės, jūsų dėmesiui penkios tiesos apie Kaspinuotį:

1. Žmonės, skaitantys mano rašliavas neretai susidaro nuomonę, kad esu agresyvi. Nežinau, kodėl jie taip galvoja, nes šiaip jau aš esu labai miela – nesikandžioju, nesispardau, daiktų į žmones nemėtau. Ir net debilų nesiunčiu ten, kur juos dažnai siunčia Rokiškis.
2. Tiesa, jei kas nors mane rimtai supykdo, darau visus tuos aukščiau paminėtus dalykus. Vienu metu. Kol pavargstu arba nusibosta.
3. Bet pykstu aš retai ir labai trumpai. Visas mano pyktis išgaruoja per kelias valandas, o tada jį pakeičia liūdesys. Jau ką moku, tai moku – liūdėti.
4. Kai man būna liūdna ar kažkaip kitaip negera aš rašau. Ne ne, nemeluoju, tikrai rašau. Tiesa, dažniausiai nebe čia.
5. Čia neberašau ne todėl, kad neturiu apie ką, tingiu ar nespėju. Na gerai, tingiu kartais truputį, bet dažniausiai nusprendžiu nerašyti todėl, kad žinau kas visa tai perskaitys. Ir jei prieš tris su puse metų (taip taip, tiek laiko praėjo nuo pirmojo įrašo) blogo skaitytojai buvo keli nepažįstami žmonės, dabar čia dažniausiai užsuka buvę klasiokai, grupiokai, draugai, ex’ai ir net mano mama.

Kadangi beveik visi apdovanojimus jau gavę, gan sunku sugalvoti kam čia dar jį įteikus. Visgi yra keli tokie blogeriai, kurie savojo apdovanojimo iš kitų niekaip nepasiima. Buržujus sako, kad visi šitie apdovanojimai yra nesąmonė, o Gnomas tikriausiai miegojo žiemos miegu ir todėl visą ceremoniją pražiopsojo (jau pavasaris, Gnomai, kelkis!). Šiaip jau neatsiimti apdovanojimo yra labai labai nemandagu, bet jums bus atleista, jei priimsite jį iš manęs. Tad griebkit šią vienintelę ir nepakartojamą galimybę – eikite rašyti.

Kas per laikai… Seniau kai kas nors spirdavo į kepenis, truputį paliūdėjus būdavo galima bėgti skųstis blogan. Parašydavai kokį sarkazmo kupiną įrašą apie skriaudiką ir palengvėdavo tam kartui. Dabar gi neišeina. Didžioji dauguma tų, apie kuriuos čia būtų galima vieną kitą sakinį suregzti, dėl kažkokių neaiškių priežasčių retkarčiais apsilanko ir paskaito visas tas nesąmones. Aišku, galima būtų rizikuoti, bet gi kai kurie jautrūs – o jei pamatę ką nors, kas jiems nepatinka, supyks ir daugiau niekada niekada su manim nesišnekės? Su kuo aš tada draugausiu?

Žinoma, būdama tokia faina ir protinga, sugalvojau kaip nuo visokių netikėtų žmonių apsilankymų apsidrausti. Ėmiau ir susikūriau facebook’e fanų puslapį. Jį galite rasti blogo kairėje, iškart po temų, tiesiai virš paieškos. Arba, jei jums patogiau, apsilankyti šitokiu va adresu. Ir, žinoma, pasakyti, kad patinka. Kai atliksite visus šitus veiksmus, aš žinosiu, jog jūs retkarčiais čia užeinate ir visokius negerus dalykus, jei tik tokių atsirastų, galite pamatyti. Todėl nenorėdama nutraukti mūsų ypatingų santykių nieko nedoro ir nerašysiu. Pažadu!

Jei jūs nebijote, kad galiu parašyti ką nors nemielo, yra ir kitų priežasčių, kodėl turėtumėte paspausti mygtuką „like“. Ypač tie, kurie nepripažįsta visokiausių reader’ių, kuriuose galima užsiprenumeruoti jums patinkančius blogus. Kadangi rašau aš pakankamai retai, tai turėtų gerokai atsibosti [švelniai pasakyta] kas kažkiek laiko tikrinti ar tik Kaspinuotis ko nors naujo nepaskelbė. O facebook’u, manau, naudojatės jei ne visi, tai dauguma, ir puslapį refresh’inat pakankamai dažnai, kad tie naujieji įrašai sienoje nepasimestų.

Jei jums nesvarbu, ką galiu apie jus pasakyti ir žinote kas per daiktas yra reader’is, vistiek paspauskite tą kvailą mygtuką, kad patenkintumėte mano ego.

Atėjo ta diena, kai priėjau liepto galą. Kadangi gyvenu kaip ir visi kiti normalūs studentai, tai maistui pinigų man nebeužtenka gan seniai. Nemanau, kad tai problema – vis tiek anoreksikės gražiau atrodo. Tačiau dar nėra taip buvę, kad neužtektų pinigų alui. Čia jau dalykas rimtas, netoleruotinas ir apskritai baisus. Nes ko jau ko, o alaus turi būti visada. Ir daug! Žodžiu, tą kažkaip reikėjo spręsti. Pradžioje bandžiau kratyti taupykles. Pasirodo, iš tų auksinių laikų kai turtai liejosi per kraštus, buvo likę keletas litukų. Kokią savaitę už juos gėriau ir vargo nemačiau. Bet viskas, kas gera, baigiasi. Pinigai – ne išimtis. Tad nusprendžiau susirasti nuolatinį jų šaltinį.

Žinoma, kiekvienas protingas žmogus mano vietoje būtų pradėjęs dirbti. Tiesa ta, kad aš nesu labai protingas žmogus. Būtent todėl šį pavasarį būtų tekę kentėti sausrą. Jei ne vienas laimingas atsitiktinumas. Kaip jau kažkada prieš mėnesį rašiau, blogosferoj buvo prasidėjęs karas. Ir ne dėl bet ko, o dėl turinio plagijavimo. Kaip ten viskas vyko aš dabar nepasakosiu, bet mielai išduosiu kaip baigės. O baigės taip, kad keli iniciatyvūs žmonės su Justinu Žilinsku priešaky nusprengė įkurti BATGA-A – Blogosferos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą.

Taip jau nutiko, kad prie jos buvo pasiūlyta prisijungti ir man. Viso to pliusus ir minusus skaičiavau gan ilgai, kol pagaliau nutariau priimti pasiūlymą. Man įstojus į BATGA-A per artimiausią savaitę bloge bus įvesta registracija skaitytojams, bei  simbolinis mokestis už kiekvieną NAUJĄ [senus galėsite skaityti nemokėdami pinigų] įrašą. Pinigėliai bus tikrai nedideli ir atsiskaityti galėsite kaip tik jums bus patogiau – SMS žinute, pervedimu į BATGA-A banko sąskaitą ar PayPal. Vėliau jie bus dalinami tarp blogerių, prisijungusių prie asociacijos.

O aš, žinodama, kad pagaliau gausiu iš to materialinės naudos, pažadu rašyti dažniau.

Kiti blogeriai, prisijungę prie BATGA-A:

• Buržujus – http://www.kleckas.lt/blog/traukite-pinigine-skaitytojai
• Rokiškis –  http://rokiskis.popo.lt/2011/04/01/laikas-ir-blogeriams-pagalvoti-apie-autoriu-teises/
• Commonsense.lt – http://www.commonsense.lt/2011/04/01/mums-reikia-jusu-palaikymo/
• Gnomas – http://www.gnomas.lt/internetas/blogeriai-tesia-bendra-veikla-batga-a/
• Tomas Čyvas – http://cyvas.wordpress.com/2011/04/01/blogeriu-teises-ginamos/
• Andrius Kleiva – http://www.kleiva.lt/atidaryta-batga-a-ginsianti-tinklarastininku-teises-ir-apmokestinsianti-tinklarasciu-skaityma.html
• Skirtumas – http://skirtumas.popo.lt/2011/04/01/viesrasiai-legalizuojasi/
• VSA Vilnius – http://blog.vsa.lt/2011/04/01/vsa-vilnius-apmokestina-tinklarasti/
• Andrius Užkalnis – http://uzkalnis.popo.lt/2011/04/01/nemokamu-tinklarasciu-eros-pabaiga/
• PoPo – http://popo.popo.lt/2011/04/01/popo-lt-iveda-apmokestinima-blogams-ir-lankytojams/

(Sittipun Chaitherdsiri nuotrauka)

Žinau, nepatikėsit, nes aš pati praėjus dviems dienoms vis dar netikiu ir nesuprantu kas čia atsitiko. O atsitiko taip, kad gavau apdovanojimą. Ne bet kokį – Stylish Blog Award. Apdovanojimus aš žinoma mėgstu, ypač kai jie iš tokių visiems gerai žinomų blogerių kaip piktas gnomas Arvydas ar reiškinių kaip Pipedija [hehe, esu tokia nuostabi, kad gavau net iš dviejų!]. Neklauskit manęs kas čia per apdovanojimas, nes aš ir pati gerai nežinau, težinau, kad gavus apdovanojimą reikia išduoti iš ko jį gavai, visam pasauliui iškloti septynis faktus apie save ir perdavus apdovanojimą kažkam kitam pranešti jam ar jiems tą nuostabią žinią.

Susilaukus tokios didžiulės garbės turbūt turėčiau paskelbti visus keturioliką faktų, bet noriu išlikti paslaptinga, tai parašysiu septynis, o likusius pasilaikysiu vėlesniam laikui. Kada nors kai būsiu garsi ir visiems žinoma gal pavyks parduot kokiam žurnalistui apsimetus savo senų mokyklos laikų pažįstama.

1. Aš dievinu ledus ir šokoladą. Ledus valgau visais metų laikais. Nors vasarą jų norisi truputį labiau, bet einant gatve per pūgą irgi visai skaniai suvalgyti galima. Be šokolado sunkiai išgyvenčiau vieną dieną. Seniau dar kilogramais valgydavau bandeles, bet Vilniuj niekur tokių skanių nerandu.
2. Labai myliu mažus vaikus. Nieko nėra nuostabesnio nei tie aplink lakstantys, ramybės neduodantys, į akis lendantys, isterijas keliantys ir pusę savo vaikystės pražliumbiantys angeliško veido mažyliai.
3. Mėgstu knygas. Ypač grožinę literatūrą. Dar prieš kelis metus perskaitydavau bent po vieną knygą į dieną, dabar produktyvumas sumažėjo iki vienos per savaitę.
4. Gerai gaminu. Na, jei jau nesikuklinant, nuostabiai gaminu. Moku padaryti sumuštinius, išvirti pusgaminius, pagaminti omletą ir iškepti obuolių pyragą. Bet koks kitokio maisto ruošimas baigiasi maža katastrofa ir pažadu sau laikytis saugiu penkų metru atstumu nuo virtuvės.
5. Viską pramiegu. Kai sakau viską, tai ir turiu omeny viską – paskaitas, susitikimus, dienas ir naktis. Galiu netgi miegoti parą be jokios pertraukos.
6. Esu labai tvarkinga. Tvarkaus nerečiau nei du kartus per metus, kai kambaryje pradeda sklisti kvapas nuo ant stalo likusių maisto atliekų, o ant grindų susikaupia centimetro storio purvo sluoksnis. Rūbus irgi skalbiu tik tada, kai vieną rytą nebeturiu ką apsirengti.
7. Turiu talentą meluoti. Jei noriu, galiu apgauti bet ką ir bet kada. Kadangi meluoti be reikalo nėra labai gražu, dažnai fantazuoju.

Nors ir mielai pasilaikyčiau tą apdovanojimą sau, bet nebūsiu godi ir perduosiu kitiems – Reanimated, 7x ir Dieną megok.

(Sauliaus B. nuotrauka)

Visai neseniai Rokiškis paskelbė blogų reklamos savaitę. Kadangi skaitau jų ne taip ir mažai – lygiai šimtą septyniasdešimt septynis, nusprendžiau savuoju mėgtamiausių sąrašiuku pasidalinti su jumis.

cat on a windowsill. Kartas nuo karto vis ką nors įdomaus parašinėja.
Dieną miegok. Tamsiosios blogas.lt visuomenės šviesulys.
Erezijos. Rašo. Prozą ir savo nuomonę visais gyvenimo klausimais. Labai įdomiai ir teisingai.
Hugs & Kisses. Apie vienos merginos gyvenimą.
Kernius Kuolys. Asmeninis tinklaraštis apie kelionių įspūdžius, studijas užsienyje, technologijas, politiką ir verslą.
Komjaunimas.lt. Žurnalistikos studento subjektyviai objektyvus tinklaraštis.
Laimės paieškos rožiniam mieste. Asmeninis laimingos merginos Jovitos tinklaraštis.
Pikto gnomo Arvydo blogas. Vienas smagiausių šių dienų blogerių. Ir nors rašo beveik taip pat retai kaip aš, bet nepaprastai įdomiai.
Psichoterapijos seansas. Ko gero vienintelis toks, kurio beveik visus įrašus po neilgo laiko tarpo galima atrasti cha.lt.
Reanimated.lt. Vaikinas, besidomintis viskuo, kuo tik įmanoma. Apie viską ir rašo.
vijokliai – sienose neįrašyta. Nemėgstu baltosios poezijos. Bet šitos merginos eilės man patinka labiau nei labai.

Tikiuosi, kad rasit ką nors nematyto ir įdomaus. O aš bėgu žiūrėti kitų rekomendacijų.

(Stitcher Scribbler nuotrauka)

Prisipažįstu, kalta. Nerašiau. Galėčiau sakyti, kad neturėjau laiko, nes daug mokiaus, bet tai būtų didžiulis melas, tad tik paminėsiu, jog yra milijonus metų nematytų draugų, parduotuvėse vis dar pardavinėja alų, kompiuteryje mėtosi lygiai 199 gigabaitai filmų ir 8 gigabaitai knygų, o google readeryje šiuo metu yra 880 dar neperskaitytų įrašų. Ir jie be gailesčio kaupias. Tad tos visos mintys, kurios be perstojo sukasi mano išradingoje galvelėję, labai dažnai neatsiduria čia.

Bet ne apie tai aš norėjau rašyti! Kažkada seniai seniai su ne vienu žmogumi buvo kalbėta, kad reikia kraustytis iš blogas.lt. Kalbėta, tai kalbėta. Vis atsirasdavo kokių nors rimtų priežasčių to nedaryti. Na, maždaug tokių – oi, kiek darbo, neeeee, nėra tam laiko, be to ir čia ne taip jau ir blogai. O dar turint omeny, kaip dažnai aš metu viską, ką pradedu… Turbūt niekada [ar bent jau labai labai ilgai] ir nebūčiau šito padarius, nes ką jau ką, o sugalvoti priežastis, kodėl ko nors reiktų nedaryti, aš sugebu.

Ir vakar, piktam gnomui Arvydui pareiškus, kad man reiktų normalaus blogo, tik palinksėjau galvą ir pagalvojau – taip, tikrai, kada nors… Pasiteisinus laiko trūkumu, mintyse atidėjau planus sekančiam dešimtmečiui, o tas bjaurybė ir sako – nori, sukursiu? Po dešimties minučių jau turėjau domeną, už valandos – blogą. Naktį buvo perkelti įrašai. Beliko susitvarkyti. Ir, na, nors čia vis dar šiokia tokia betvarkė, bet jis man patinka. Labai labai.

Tad lenkiuosi iki žemės savo geradariui, pažadu progai pasitaikius statyti alaus ir labai labai dėkoju.

O jūs, jei ir toliau norite skaityti mano blogą, nuo šiandien jį rasite adresu:
http://www.kaspinuotis.lt
Taip pat keičiasi RSS srauto adresas, kuris dabar bus toks:
http://feeds.feedburner.com/kaspinuotis [įrašų]
http://feeds.feedburner.com/kaspinuotiscomments [komentarų]

Jei jau praeitais metais bėgime nedalyvavau, tai pats laikas tai padaryti šiemet. Valio blogatonui!

1. Adreview.lt – Lietuvėlės reklamikės pasaulėlis šiek tiek… Na… Kitaip.
2. Anonimo dienoraštis – beveik slapto žmogaus sapalionės bei truputis nuotraukų.
3. Arsonist’s prayers – pamąstymai apie gyenimą.
4. Edvino Černevičiaus tinklaraštis – gyvenimo būdas ir visa kita, kas netelpa į šio žodžio rėmus.
5. Monitos svetainė – talentingos merginos kūryba.

Estafetę perėmiau iš žaidimų patarėjo.

Nusprendžiau pasinaudoti Horde idėja. Nusprendžiau per vėlai, parašiau per vėlai ir viską kitą padariau labai netinkamai, bet tikiuosi, jog man visi atleis. Baisiai apgailestaudama pradedu šį jau nebelabai Naujametinį įrašą.

Mano metų įvykis 2008.

Galima šį kartą rimtai? Ačiū. Tai būtų pažintis su žmogumi, kuris mano į mano gyvenimą įnešė daug džiaugsmo ir dar daugiau jo pasiėmė su savimi. Ir vis dėlto, tai, kad jis buvo, davė man labai labai daug.

Mano metų nuosmukis 2008.

Mečiau gert. Na, beveik. Butelis alaus ar skardinė sidro juk nesiskaito, taip? Tai va, dabar esu baisiai nepopuliari, neįdomi, nelinksma ir visokia kitokia nekokia. Nebedraugaukit su manim.

Mano metų atradimas 2008.

Negalima maišyti sidro su degtine arba degtinės su sidru. Ne, ne tas. Negalima juos sumaišius kitą dieną važiuot namo. Mikriuku. Valandą. Atsisėdus gale ir baisiai besikalatojant. A, ir dar negalima vemt mokyklos tualete. Valytojos kažko baisiai pyksta. Čia jau bus visi trys, bet labai reikšmingi.

Mano metų tūsas 2008.

Toks, kurio niekad nepamiršiu. Tai 2008/2009 Naujų metų vakaras. Juk skaitosi, taip? Na, bent jau ta pirmoji pusė. Gyvenime neesu blogiau sutikus Naujųjų. Tikiuosi gyvenime ir nebesutikti.

Mano metų gabalas 2008.

Tom Lehrer – So long, Mom ir šitas Bo Burnham – Welcome to YouTube. This one net galėtų tapti metų atradimu [atlikėjas, ne gabalas], bet kadangi yra ir svarbesnių dalykų…

Mano metų filmas 2008.

Validation. Geriausia, ką gyvenime esu mačius.

Mano blog’o geriausias įrašas 2008.

Šį kartą tai tikra meilė! Nes buvo suprastas visai ne taip, kaip turėjo. Na, daugumos.

Pradėti nuo „tai Aš“ būtų labai banalu. Todėl pradedu.

Tai Aš. Jei galvojate, kad mane pažįstate, pagalvokite dar kartą. Jei vis dar nepakeitėte nuomonės – jūs klystate. Tačiau įpraskite – visa nuomonė, prieštaraujanti man – neteisinga. Jus paguosti gali nebent tai, jog tai vienintelė nuomonė, kurią aš gerbiu.*Visi padlaižiautojai dabar spaudžia raudoną iksiuką dešiniajame viršutiniame kampe ir gailisi, kad gimė neįdomiais žmonėmis* Klausiate, kodėl kas nors turėtų man padlaižiauti? O ar aš sakiau, kad turėtų? Priešingai.

Kadangi pirmomis penkiomis eilutėmis sugebėjau sušikti visą savo socialinį gyvenimą ir prarasti dar nesamus savo internetinius draugus, norėčiau oficialiai pranešti, kad bjaurybė aš nesu. Taip pat nesu arogantiška šiknė, nesu melagė [bent jau nenorėčiau tokia būti], nemėgstu apkalbų, ypač, jei tai liečia mane. Nerašau rimtomis temomis, o gal, jei tiksliau, išvis rašau ne į temą. Kadangi rašau sau, su suteiktu leidimu jums skaityti, kritiką priimu, bet į ją neatsižvelgiu. Nebent sugebėtumėte mane pavergti savo žavesiu ir įtikinti rašyti apie tai, ko norite jūs. Bet patariu nevargti. Ne todėl, kad sutaupysite daug brangaus laiko [kurio tikiu, dauguma turi per daug, vadinasi, jis nebe brangus], todėl, kad taip leisite pailsėti savo ir taip nuo klaviatūros minkymo skaudamoms rankoms. Vis dėl to oniukas vargina.

Rašau aš retai. Tik tada, kai turiu genialių idėjų. Nors… Šitų turiu dažnai, bet viskuo juk nesidalinu. Esu materialistė – ledais nesidalinu, saldainiais irgi. Viskas juk brangu šiais laikais, pinigus, kaip ir idėjas, taupyti reikia. Taigi, tai, ką perskaitysite ar ko neperskaitysite, tik maža maža dalelytė mano ar ne mano gyvenimo. Iš dalies, tai gerai, nes bijau, kad kitaip silpnesnių nervų žmonėms pradėtų grėsti galimybė gauti širdies smūgį. Nesakau, kad tai dėl to, jog esu įdomesnė už kitus [nors nesakau, bet esu], tai dėl to, kad esu daugiau pakvaišus, daugiau linksma, daugiau trokštanti dėmesio, daugiau daranti ką nors, kad jo gaučiau, ir šiaip esu DAUGIAU. Taip, tai dar vienas nuostabus būdas sulaukti to taip reikalingo dėmesio, bet net jei jo ir nebus – who cares. Rašymas, ypač nesamonių, mano hobis, ir net turiu vilties, kad kada nors taps darbu. Net jei ir ne – idėjų krūva ir dirbti į Airiją aš nevažiuosiu. Pažadu kankinti lietuvius ir tik lietuvius.

Su pažadu parašyti daugiau nei vieną protingą įrašą, daugiau nei vieną neprotingą. Su pažadu neknisti kitiems proto, nebent jie patys to norėtų, nenervinti gerų ar blogų žmonių. Su pažadu mylėti visus [altruistiškumas pasireiškia]. Myliūkas, būčiūkas ir ikiūkas mažūčiai.