Kodėl žmonės būna pikti
26 Jan 2009
Išeinu į lauką. Lyja. Šalta. Aplink paniurę vėluojančiųjų veidai. Troleibuse neišsimiegojusi vairuotoja verčia visus skraidyti iš vieno jo galo į kitą – net ir sėdinčius. Naglos bobulytės gina savo teises į sėdimą vietą. Gina aršiai – su nepaaiškinama energija stumdo visus kitus, kurie galėtų į ją pretenduoti. O po to dar teisinas – senam žmogui sunku. Net pas mane rytais tiek jėgų nebūna. Nelabai malonaus veido paaugliai išeiginiais treningais su trim juostelėm klausosi nelabai malonių ausiai dainų. Ir verčia klausytis visus, esančius aplink. Pabandysi prisikabint – gausi į dantis. Mokykloje mokytoja vietoj dvejeto įrašo vienetą ne tik dėl to, kad esu beviltiška, bet ir todėl, jog manęs nemėgsta. Suprantu, jai sunku, visgi klimaksas. Valgykloj kaip visada smirda. Ir neparduoda mano mėgstamų bandelių. Nueičiau nusipirkt kitur, bet iš mokyklos neišleidžia, kad neprisigertume, nenusilaužtume sprando, o dar, žiūrėk, išeisim ir nebegrįšim!. Kažkokia depresijos kamuojama paauglė prisikabina prie mano išvaizdos. Tegu, jei jai nuo to palengvės. Klasiokas skundžiasi dėl pernelyg didelio namų darbų kiekio. Suprasčiau, jei bent juos ruoštų, bet kai nieko nedaro, tai koks gi skirtumas. Gal dėmesio trūksta? Rūbinėj visi stumdos, šaukia, rėkauja, trypia, mindo, pyksta, skuba, nervinasi ir plėšia nuo pakabų paltus. Retkarčiais paklysta, pasiima ne savo ir vėliau nutempia į kokią sunkiai randamą vietą. Pradėjau galvot, kad gal tyčia. Parduotuvėj pardavėja vietoj šypsenos ir mandagaus „laba diena“ išrėkia „ko nori?!“. Net pasimetu ir pamirštu paimti kramtomos gumos.
Visi pikti, nelaimingi ir susiraukę. Vieniems sunkios paauglystės ir devinto išsiskyrimo [suprask: meilės] šį mėnesį kančios, kitiems atlyginimų nemoka, dar kiti dėl smagumo paburba. Na, maždaug, „prie rusų buvo geriau“ ir „o mūsų laikais tai…“. Toks įspūdis, lyg visi būtų užprogramuoti skųstis kiekviena gyvenimo minute. Net laimingas žmogus tokių minioje gali pasidaryti agresyviu arogantišku niurgzla. Nebent tas vienas besišypsantis žmogus yra toks fainas [kaip aš], užsispyręs [kaip aš] ir nepasiduodantis kitų įtakai [aš! aš!]. Deja, tokių mažai. Taigi, šypsokimės, žmonės.
O iš žinot ar žmogus piktas, ar ne? Man nuolat sako, kad aš pikta ar susiraukusi, nors aš sėdžiu visiškai laiminga. Gal žmonės pikti tik atrodo? O gal jie tik apsimeta tokiais, nes toks jų "stilius"?
iš mokyklos neišleidžia, kad negrįžtumėt? Kažkas čia man nesiklijuoja
rukykit mano vaikai:]
Kiekvienas aplinkui mato tai, ką ir nori matyt. Juk sutik, kai gera nuotaika, tau netrukdo nei prie kampo centų prašantis bomžas, nei niūri pardavėjos fizionomija, nei artimųjų barniai. O kai esi blogos nuotaikos, net musė ant lango erzina, ką jau kalbėt apie didesnius už ją gyvius :)
Kiekvieną dieną, atsibudęs, turi pasirinkimą. Gali rinktis gerą nuotaiką, pozityvų požiūrį į bet kokius reiškinius, arba liūdesį, nerimą ir depresyvią nuotaiką, net betikslį pyktį. Taigi – rinkis pati, tu esi savo gyvenimo kalvis, ne aplinkiniai :)
Pacane, pataisiau.:]
Avie, nepateisinu tų, kurie nori atrodyti pikti vien dėl stiliaus. Žinoma, būna, kad kartais atrodai piktas, nors iš tikrųjų tau visai smagu, bet bent man atrodo, kad tokie atvejai gana reti.
Veržikauskai, ne, nesutinku. Mano nuotaika gali būti net labai gera, bet jei aplinkiniai žmonės visaip kaip tik gali bandys parodyti savo blogą nuotaiką ir maniškė beveik šimtu procentu pasikeis. Gal ne į visai prastą, bet kažkas vistiek keisis.
Aš sutinku su veržikausku. Tik pats žmogus renkiesi kokios šiandien nuotaikos būsi. Mane pvz tie surūgę nepažįstamų žmonių veidai kaip tik įkvepia šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. O tie,kuriuos pažįstu ir jie blogos nuotaikos, manau, reikia stengtis pralinksminti. Linkiu visiems kuo daugiau šypsenų!
Ar taip pat sutinku su Veržikauso mintimi. Kiekvienas žmogus savo gyvenimo kalvis ir jis pats renkasi, kokiu žmogumi jis nori būti. Aš suprantu, kaip beviltiškai gali atrodyti aplinka, bet stenkis likti tokia pat šauni, kokia esi dabar. Ir palinkėsiu tau dar daugiau posityvumo! Bravo.
taip tu pataisei, bet man nuo to nepalengvėjo
Na, tokia tauta jau esame ir vargu ar ką čia pakeisime. Geriau niurnėti tyliai kitų neužkabinant, negu dirbtinai šypsotis viduje tvardant pyktį, kuris bet kada gali išsilieti.
Jei norite, kad kiti būtų laimingi – nusišypsokite ir Jūs..
O man patinka kartais buti liudnai. Jaustis laimingai irgi gerai. Reikia visokiu nuotaiku, taip idomiau gyventi :)
Pavyzdziui dabar man beveik be priezasties liudna, tuscia.. Na gal todel, kad neseniai buvau ten, kur zmones vieni ant kitu rekavo ir nesusitare..Tai gal ir veikia kiti zmones nuotaika :D
Laimingas tokioje minioje tampa liūdnu? Na, jei tave taip veikia bandos instinktas, tai ir būk liūdna :) O jei nenori būt juoda avis, tai susirask kitų nesusirauksių žmonių ir su jais bendrauk linksmai… O dėl šypsenos… Nežinau, nežinau, nenori šypsotis tai ir nereik, kam versti save šypsotis, jei to nenori? Man asmeniškai dirbtinos šypsenos (kurios tarp kitko iš apyvartos baigia išstumt natūralų šypsnį) kelią pasišlykštėjimą…
Na, žmonės visada mėgo skųstis. O anksčiau buvo geriau, nes patys jaunesni buvo… :) Pas mus irgi sunku. Vakar jaučiausi nusikamavusi, galvoje netilpo mintys. O šiandien? Tuščia, švaru, švilpauja vėjas…
Povilai, o tavęs visiškai neveikia bandos instinktas? Visą parą besisukdamas tarp piktų/nelaimingų žmonių tu nei truputėlio nepasikeiti pats? Gal tik nejauti, kad tampi suirzęs, nes visgi mažesnę ar didesnę įtaką kiti daro.
Vaje, sakai visiem linksmiem būti, o skleidi savo nusivylimą ir liūdesį, kad kiti pikti ir nusivylę. Nesam kažkokia, liknsmiau ar rimčiau parašius būtum, tai suprasčiau.
šypt :D
Bet vistiek ji rašo nuostabiai ir jūs to nepaneigsit. Čia yra jos nuomonė ir nesat priversti skaityti šių rašlevų.
Oi ačiū, Gintare, nereikėjo.;D Redagavo Nemaloni 2009-02-20 14:04
gal tu is mano mokyklos? aprasymas viens prie vieno… patinka, kaip kurpi teksta : )
O kur tu mokaisi?:]