Nelabai malonaus žmogaus užrašai

(flyzipper nuotrauka)

Keisti tie žmonės… Kai tik reikia pradėti ieškoti darbo, visi jie supanikuoja – tai jiems jo nėra, tai yra, bet per mažai moka, tai gerai moka, bet velniškai sunkus… Ir kažkodėl visi jie baisiai skuba tą darbą susirasti. O aš į tai žiūriu filosofiškai. Kadangi darbas sudaro didžiąją žmonių gyvenimo dalį, bet koks (Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų) jis būti, savaime suprantama, negali. Todėl ir pats darbo paieškos procesas turi būti ilgas, tam, kad pagaliau kažką radus, labiau tai vertintum. Taigi, padarius tokias išvadas, ėmiau, ir sukūriau savo nuosavą darbo paieškos sistemą. Geriausiai ji veikia tada, kai turite kur gyventi ir ką valgyti, bet jei mėgstate ekstremalų sportą, galite išbandyti ir esant tuščioms kišenėms. Turėtų būti dar smagiau!

Pats sunkiausias visada būna pirmas žingsnis. Tačiau su šia sistema net ir pradžia nėra tokia baisi! Jums tereikia patogiai įsitaisyti ant sofos, įsijungti gerą filmą ir laukti, kol darbas pas jus ateis pats. Kiek lauksite priklauso nuo jūsų kantrybės. Aš patarčiau palūkėti bent dvi savaites. Tuomet, jei jau nieko neįvyks, o filmus žiūrėti pabos, parašykite facebooke ant sienos, kad jums labai labai reikia darbo. Galite apie tai užsiminti ir draugams, nesantiems facebooke. Kai visa tai padarysite, laukite toliau – dabar jau tikrai darbas turėtų pas jus ateiti. Ką jau ten, po šitiek pastangų atbėgti turėtų…

Kartais taip nutinka, kad darbas vis gi neateina. Jei nuo pirmojo jūsų paieškos žingsnio praėjo daugiau nei mėnesis, susirūpinkite – gal nėra kam ateiti? Peržiūrėkite skelbimus internete. Jei radote jus sudominusių, galite ramiai atsikvėpti. Darbo yra, tiesiog jis neskuba. Neskubėkite ir jūs – jei baigėte žiūrėti visus filmus, perskaitykite kažkada neužbaigtą knygą, pereikite naują žaidimą, susitikite su seniai matytais draugais. Pasidžiaukite laisvu laiku – kai darbas iki jūsų atsivilks, vargu, ar iš vis tokio turėsite.

Būna, darbo vis dar nėr, o laisvas laikas jau įgrysęs iki gyvo kaulo – peržiūrėti visi filmai ir visi serialai, perskaitytos visos namie rastos knygos, nuo žaidimų pasidarėte panašūs į zombiukus, o seniai matyti draugai nebeturi jums laiko, nes, skirtingai nei jūs, darbą jau susirado. Jei taip nutiko ir jums, turėtumėte žengti antrą žingsnį. Vėl peržiūrėkite skelbimus internete. Atsirinkite jums patikusius, o tada nusiųskite darbui pakvietimą – užtenka laukti, kol ateis pats. Pagooglinkite kas yra CV. Pagal rastą šabloną pabandykite užsipildyti savo. Tai padarę siųskit jį į visas jums patikusias vietas. Kiekvieną rytą peržvelkit naujus skelbimus – gal vėl atsirado kas nors, vertas dėmesio. Jei skelbimus kas rytą tikrinat jau daugiau kaip mėnesį, pagooglinkit kas yra motyvacinis laiškas. Pabandykit ir patys parašyti tokį. Nesinervinkit, jei gausis labai juokingas – visiems taip pirmą kartą būna. Geriau paprašykit pagalbos tų, kurie darbą jau turi – vis gal kas normalesnio išeis. Kai bendrom pastangom kažką sukursite, pradėkite šitą dalyką visur siųsti kartu su CV. Jei visa tai padarėte, laukite toliau. Jau tuoj tuoj darbas turėtų atsiliepti į jūsų pakvietimą.

Įvykdę šiuos mano sugalvotos darbo paieškos žingsnius, idealiame pasaulyje jau turėtumėte turėti darbą. Jei neturite, nesikrimskite, jūs ne vieni. Aš irgi dar neturiu. Galų gale, ir sistema vadinas „darbo paieškos“, o ne „darbo radimo“. Jei vis gi tokia padėtis jūsų netenkina ir darbo tikrai labai reikia, vietoj to, kad lauktumėte, kol jis ateis, galite pabandyti pas jį eiti patys – rašyti laiškus bendrovėms, kurios darbuotojų neieško. Sako, žmonės kartais taip kažką randa. Arba galite eiti dirbti Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų. Po ilgų ir kankinančių paieškų, juk ir jis nebeatrodo toks blogas, taip?

(Great Beyond nuotrauka)

Man dar tik aštuoniolika. Galbūt viską, ką dabar perskaitysite, priskirsite mano jaunystei, nes, na, koks jaunas žmogus nesitiki, jog savo laiką jis nugyvens įdomiai? Bet ar iš tiesų negalima gyventi kitaip, nei gyvena mūsų tėvai, draugai ir aplinkiniai? Kas nusprendė, jog reikia laikytis tam tikrų, visuomenės priimtų gyvenimo normų ir kad būtent jų išsipildymas kažkada mus padarys laimingais?

Įsivaizduokite. Lankėte vieną darželį. Galbūt baigėte vieną mokyklą. Visus dvyliką metų dainavote mokyklos chore. Studijavote. Vieną specialybę. Baigę dirbate vieną darbą. Jau maždaug dvidešimt metų. Gyvenate toje pačioje šalyje. Tiesą pasakius, nuo pat gimimo gyvenate tame pačiame mieste. Vedėte vieną kartą. Galbūt laimingai. Gal ne. Jau nebeprisimenate kaip tada buvo. Per pietų pertrauką visada valgote „Čili picoj“. Visad Cezario salotas. O galbūt viso to net nereikia įsivaizduoti? Galbūt būtent šitaip jūs ir gyvenate?

Kiekvienas žmogus gali rinktis tarp saugaus ir patogaus arba įdomaus, tačiau nenuspėjamo gyvenimo. Sakote, galima turėti abu? Na taip, galbūt jums pasisekė ir jūs dirbate jums patinkantį darbą. Tačiau kiek laiko jis gali būti viliojantis? Kol nepradės kartotis ta pati rutina. Dieną iš dienos, savaitę iš savaitės. Galiausiai jis pasidarys toks vienodas, kad imsite jo nekęsti. Ir kas tada? Dirbsite toliau ar bandysite kitą sritį? Jei dirbsite, tikriausiai gausite tą patį gerą atlyginimą, bet nebūsite laimingi. Rinksitės kitą sritį – rizikuosite. Gal jums pasisekė ir jūs turite mylimą žmogų, kuris myli jus. Bet ar galite garantuoti, jog ne mažiau abu mylėsite po trijų, dešimties, dvidešimties metų? Ar santykiai netaps tiesiog prisirišimu prie žmogaus, be jokių ateities perspektyvų? Gyvensite kartu ar bandysite laimę ieškodami kažko, ką galėtumėte mylėti? Gyventi kartu būtų patogu – per tiek metų pripratote vienas prie kito. Ieškoti kažko naujo rizikinga – galima ir neberasti.

Dauguma žmonių bijo keisti savo gyvenimą. Nors ir gyvena blogai, jie bent jau žino, kad nieko nekeičiant tas blogis bus pastovus, ir, ko gero, nebedidės. Kažką pakeitus niekada negali būti tikras, ar nebus dar blogiau. Tačiau keičiant savo gyvenimo būdą gali tikėtis, ir reiktų tikėtis, jog gali pasisekti. Juk būtent todėl ir ieškome permainų. Po kokių penkiasdešimties metų aš noriu gailėtis to, kad apkeliavau pusę pasaulio ir neradau jame savo vietos, sugaišto laiko bandant baigti keturias specialybes, kurių nei viena nebuvo skirta man, šešiolikos darbo vietų, kurias mečiau, nes atsibodo, išsiskyrimų su žmonėmis, kurie man tikrai patiko. Aš noriu gailėtis viso to, ką padariau, o ne to, ko net nebandžiau padaryti.

How many people in this world are like me?