Nelabai malonaus žmogaus užrašai

(Antano K. nuotrauka)

Heh, žmonės, sausio pirma. Taip, tie ilgai laukti Naujieji Metai, kurių proga visiems galima palinkėti daugiau laimės, pinigų, sveikatos ir geresnio gyvenimo. O paskui, tyliai pasislėpus kambaryje, bloge arba kokiam nors dienoraštuke išdidžiai užrašyti savo naujametinius norus ir pažadus. Lai visa kas bloga lieka praeityje ir teatneša Nauji Metai Jums naują pradžią!..

Kartais visai norėtųs, kad senieji metai su savimi išsineštų visa, kas buvo bloga, ir leistų pradėti iš naujo. Tada, atrodo, nepadarytume tų pačių klaidų, nesusidėtume su ne tais žmonėm ir apskritai – viskas sektųsi. Argi gali kitaip būti? Deja, vietoj to, senieji metai prie durų slenksčio mums palieka kitus tokius pačius metus – ir tvarkykis po to kaip nori… Dauguma tvarkosi. Ant šaldytuvo pasikabina sąrašiuką su dalykais, kuriuos padarys. Ir daro. Kol kas nors nepasiseka. Tada belieka vėl laukti Naujų Metų.

Tačiau kas sugalvojo, kad tą vieną stebuklingą dieną galima imti ir apversti visą savo gyvenimą aukštyn kojom? Kas yra VIENA DIENA? Dvidešimt keturios valandos? Kas gali per tiek laiko pakeisti tai, ką kūrė dešimt, dvidešimt, trisdešimt ar pusę šimto metų? Per vieną dieną nemesi gerti ir rūkyti, kramtyti nagus, nenumesi penkių kilogramų, neišmoksi anglų kalbos ir nepasiruoši matematikos egzaminui. Vieną rytą nusprendęs būti geru studentu nepradėsi kiekvieną dieną vaikščioti į paskaitas. Ne todėl, kad nenorėtum ar neturėtum motyvacijos. Paprasčiausiai niekas neįvyksta per vieną dieną.

Gyvenimas yra per daug sudėtingas, kad galėtum imti ir visai paprastai kažką jame pakeisti. Būtent todėl reikia mokėti viską daryti po truputį. Daryti tai, ką tuo metu gali padaryti. Jei negali kiekvieną rytą atsikelti į pirmas paskaitas, atsikelk bent kartą per savaitę. Nebūtinai pirmadienį, nes tai Nauja Savaitė. Tai gali būti bet kokia diena, savarbiausia, kad tądien tu norėtum į paskaitas nueiti. Jei negali kasdien nubėgti nelemtų penkių kilometrų ar padaryti poros šimtų atsilenkimų, bėk, kai bus tinkama nuotaika. Kitą kartą kilus norui pabėgioti, primink sau, jog tai jau darei. Juk patys sunkiausi procesai susidaro iš daugelio mažų dalykų.

Be galo svarbu, kad sumanęs savo gyvenime kažką keisti, to niekada nepamirštum. Ir jei kažko siekdamas padarei pertrauką, tai nereiškia, kad reiks pradėti viską iš naujo. Tereiks valios toliau tęsti, galų gale, iki tikslo liko vienu žingsneliu mažiau. Niekada, niekada negali visko mesti ir sakyti, jog nepasisekė. Čia – gyvenimas. Kažkas nepasiseka tik tada, kai tavo tikslui įgyvendinti nebelieka laiko.

O šiandien Nauji Metai. Tokia pat stebuklinga diena kaip ir likusios trys šimtai šešiasdešimt keturios. Nenoriu Jums linkėti ko nors naujo – tiesiog tęskite pradėtus darbus, džiaukitės kiekviena atėjusia diena, nepamirškite tų, kurie nušviesdavo niūrius jūsų vakarus jau praėjusiais metais. Tačiau linkiu, kad šie metai būtų bent truputėlį geresni, nei praėjusieji, o ateinantys – dar geresni nei šie. Būkit laimingi.

(Great Beyond nuotrauka)

Man dar tik aštuoniolika. Galbūt viską, ką dabar perskaitysite, priskirsite mano jaunystei, nes, na, koks jaunas žmogus nesitiki, jog savo laiką jis nugyvens įdomiai? Bet ar iš tiesų negalima gyventi kitaip, nei gyvena mūsų tėvai, draugai ir aplinkiniai? Kas nusprendė, jog reikia laikytis tam tikrų, visuomenės priimtų gyvenimo normų ir kad būtent jų išsipildymas kažkada mus padarys laimingais?

Įsivaizduokite. Lankėte vieną darželį. Galbūt baigėte vieną mokyklą. Visus dvyliką metų dainavote mokyklos chore. Studijavote. Vieną specialybę. Baigę dirbate vieną darbą. Jau maždaug dvidešimt metų. Gyvenate toje pačioje šalyje. Tiesą pasakius, nuo pat gimimo gyvenate tame pačiame mieste. Vedėte vieną kartą. Galbūt laimingai. Gal ne. Jau nebeprisimenate kaip tada buvo. Per pietų pertrauką visada valgote „Čili picoj“. Visad Cezario salotas. O galbūt viso to net nereikia įsivaizduoti? Galbūt būtent šitaip jūs ir gyvenate?

Kiekvienas žmogus gali rinktis tarp saugaus ir patogaus arba įdomaus, tačiau nenuspėjamo gyvenimo. Sakote, galima turėti abu? Na taip, galbūt jums pasisekė ir jūs dirbate jums patinkantį darbą. Tačiau kiek laiko jis gali būti viliojantis? Kol nepradės kartotis ta pati rutina. Dieną iš dienos, savaitę iš savaitės. Galiausiai jis pasidarys toks vienodas, kad imsite jo nekęsti. Ir kas tada? Dirbsite toliau ar bandysite kitą sritį? Jei dirbsite, tikriausiai gausite tą patį gerą atlyginimą, bet nebūsite laimingi. Rinksitės kitą sritį – rizikuosite. Gal jums pasisekė ir jūs turite mylimą žmogų, kuris myli jus. Bet ar galite garantuoti, jog ne mažiau abu mylėsite po trijų, dešimties, dvidešimties metų? Ar santykiai netaps tiesiog prisirišimu prie žmogaus, be jokių ateities perspektyvų? Gyvensite kartu ar bandysite laimę ieškodami kažko, ką galėtumėte mylėti? Gyventi kartu būtų patogu – per tiek metų pripratote vienas prie kito. Ieškoti kažko naujo rizikinga – galima ir neberasti.

Dauguma žmonių bijo keisti savo gyvenimą. Nors ir gyvena blogai, jie bent jau žino, kad nieko nekeičiant tas blogis bus pastovus, ir, ko gero, nebedidės. Kažką pakeitus niekada negali būti tikras, ar nebus dar blogiau. Tačiau keičiant savo gyvenimo būdą gali tikėtis, ir reiktų tikėtis, jog gali pasisekti. Juk būtent todėl ir ieškome permainų. Po kokių penkiasdešimties metų aš noriu gailėtis to, kad apkeliavau pusę pasaulio ir neradau jame savo vietos, sugaišto laiko bandant baigti keturias specialybes, kurių nei viena nebuvo skirta man, šešiolikos darbo vietų, kurias mečiau, nes atsibodo, išsiskyrimų su žmonėmis, kurie man tikrai patiko. Aš noriu gailėtis viso to, ką padariau, o ne to, ko net nebandžiau padaryti.

How many people in this world are like me?