Nelabai malonaus žmogaus užrašai

Prisipažinkit, visi retkarčiais patikrinam kaip sekasi (arba nesiseka) mūsų ex‘ams. Kas ta proga atsidaro kibirą ledų, kas butelį degtinės, o man tai šventas ritualas, kuriam būtina romantiška žvaigždžių šviesa ketvirtą valandą ryto ir butelis raudono vyno už €4,99. Tai įsivaizduokit mano reakciją, kai įsipylus taurę vyno atsidarau ex‘o profilį, o ten – tuščia. Nei statuso atnaujinimų, nei linkų iš YouTube. Santykių informacija, net ta privati. Pasiruoši žmogus ilgai nakčiai, pilnai ašarų ir sentimentų, o randi vieną nuotrauką! Ir ką daryt tada? Vyno į kriauklę neišpilsi (nes gaila), o žiūrėdamas Fear the Walking Dead gi irgi negersi.

Tenka iš nepatogios padėties suktis kitaip – pradėti sekti ex‘o draugus ir šeimos narius. Viskas dar yra visai pakenčiama, jei jūsų ex‘as, kaip ir visi normalūs žmonės, rodo savo draugų sarašą. Tačiau jei draugų sąrašas slaptas (ne, rimtai, kam taip daryti?), o jūsų ex‘as, kaip ir mano, turi tris ištekėjusias seseris, kurias matėte vieną kartą prieš kokius penkerius metus, net ir tai gali būti sudėtinga.

Aš suprantu, kad kai kurie, ne taip kaip aš, nenori savo asmeninio gyvenimo demonstruoti internetiniams nepažįstamiesiems. Ir kad kai kurie, skirtingai nei aš, turi gyvenimą už Facebook‘o ribų, todėl negali postinti ten po dešimt kartų per dieną. Bet yra dalykų, kurių neviešina tik įtartini žmonės. Pavyzdžiui, kam slėpti savo santykių statusą? Jūs ką, nenorite atbaidyti kitų potencialių merginų?

Nežinau kaip kitiems, bet man yra labai svarbu žinoti ar mergina, su kuria šiuo metu miega mano ex‘as, yra gražesnė už mane. Ir ar turi didesnius papus (jei jau atvirai, tai visos jos turi didesnius papus, bjaurybės). Žinoma, neradus viešo santykių statuso nebūtina iš karto pasiduoti. Bet peržiūrinėti ex‘o nuotraukas ir skaičiuoti kuri mergina jų palaikino daugiausia – gan varginantis darbas. O jei nutinka taip, kad laikina kelios merginos arba nuotraukų yra per mažai, tenka dar ir merginų profilius patikrinti, norint įsitikinti ar jūsų ex‘as jomis susižavėjęs taip pat smarkiai, kaip jos juo.

Paviešinti savo gyvenamosios vietos gal ir nereikia (pasaulis pilnas visokių nenormalių žmonių, niekada negali žinot, ką jie sugalvos padaryti) bet kartas nuo karto užsitaginti savo mėgstamiausiam bare tikrai galėtumėt. O tai dabar kiekvieną vakarą tykoti prie jūsų darbo, bandant apsimesti, kad „oi, koks sutapimas, aš irgi čia visai netoli dirbu!“ visai nefaina, ir šiaip kažkodėl niekas nepatiki, policiją kviečia, draudimo artintis reikalauja. Baras – visai kitas dalykas, niekas nenustemba ten pažįstamą sutikęs, visi linksmesni ir ne tokie paranoiški.

Jei jau norite būti labai pažangiais ir visų mėgstamais Facebook‘o vartotojais, tai dar galite retkarčiais ir kokį statuso atnaujinimą viešai paskelbti. Smulkmena, bet malonu kai yra ką prie vyno paskaityti. O šiaip… Būkit geri ir negadinkit žmonėms suplanuoto vakaro – nebedarykit stalkin‘imo tokiu sudėtingu procesu.

Vakar mano kursiokė viešai visiems prisipažino, kad kartais paslapčia klausosi Kelly Family. Iš tiesų tai kvailai padarė, o tai dabar nebeturės ramybės per muzikos snobų patyčias. Bet paskatinta jos drąsos ir norėdama paremti šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu, nusprendžiau prisipažinti ir aš: kai buvau mažesnė man labai patiko Britney Spears.

Visaip aš slėpiau nuo žmonių šitą faktą. Palaukdavau kol mama išeis į parduotuvę, o brolis į mokyklą, turėjau atskirą nematomą muzikos folderį ir netgi klausydama jos muzikos išjungdavau last.fm scrobblerį, kad tik netyčia kas užėjęs į profilį nepamatytų. O kai žmonės klausdavo kokią muziką mėgstu, sakydavau, kad seną rocką, metalą ir jazzą. Vėliau, Britney Spears išprotėjus ir plikai nusiskutus galvą, atsirado kito gero popso, o aš toliau gyvenau dvigubą gyvenimą ir visiems sekiau pasakas apie savo mėgstamus muzikos stilius. Turbūt taip būčiau darius dar kokius artimiausius dešimt metų, jei ne pasitaikius  proga parašyti ką aš iš tiesų apie juos manau.

Rokiškis kažkada gėdino jaunąją kartą (kadangi perkant sidrą iš manęs vis dar prašo dokumento, aš save laikau jaunąja karta) dėl to, kad ši nežino tokių atlikėjų kaip Alice Cooper, Janis Joplin ir Led Zeppelin. Kai kurie jaunosios kartos atstovai tikriausiai susigėdo truputį ir pasiklausė. Tai va, žinokit dabar – aš nematau ko čia gėdytis. Kaip sakė vienas bičas, kurį kažkada pažinojau, sena muzika kelia depresiją. Man ir taip dabar labai sunku – draugas gimtadienio proga nepadovanojo šešto aifouno, vakar prasidėjo sesija, o Grey‘s Anatomy naujas epizodas pasirodys tik sausį. Jei dar vietoj Coldplay pasileisčiau The Monkees, tai iš vis gyvenimas pasidarytų nebemielas. Bet pabandyk tai paaiškinti senos muzikos mylėtojui ir jis iškart pradės mokyti apie tai, kaip sena muzika buvo daug sudėtingesnė ir profesionalesnė, o dar ir dainos skyrėsi viena nuo kitos… Nepykit, bet laikai keičiasi. Kaip niekam nebeįdomūs seni siaubo filmai, labiau juokinantys savo nevykusiais efektais, nei iš tiesų galintys ką nors išgąsdinti, taip nieko nežavi ir sena muzika, pagal kurią net šokti normaliai neišeina.

Už senos muzikos mylėtojus dar įžūlesni yra arogantiški šikniai, kurie pasipūtę sako: aš tai klausausi jazzo. Lyg čia būtų kažkoks pasiekimas. Tada aš didžiuojuosi tuo, kad galiu sudainuoti Anacondos priedainį (vis dar nemoku šitaip kratyti užpakalio, bet sąžiningai treniruojuos kiekvieną vakarą) ir išvardinti visų keturių One Direction narių vardus. Jų bent jau klausosi pusė pasaulio, o ne pora šimtų žmonių, įsivaizduojančių, kad yra aukštesnio intelekto vien dėl to, kad gali suprasti jazzą. Čia gal tik mano tokia nuomonė, bet jei turi stengtis įsiklausyti į muziką, kad ji tau patiktų, vietoj to, kad ši tiesiog užkabintų savo gerai įsimenamu priedainiu, tai ta muzika yra neverta dėmesio. Nežinau kaip jūs, bet aš muzikos dažniausiai klausaus skaitydama. Skaitant „Saulėlydį“ ir taip sudėtinga susikaupti, kad nepraleistum kokio svarbaus plot twist‘o, o dar jei bandysi mėgautis fone skambančiu jazzu, tai tik galva nuo chaotiškų garsų įsiskaus, o knyga taip ir liks neperskaityta.

Tačiau, kad ir kaip erzintų žmonės, besiklausantys jazzo arba senos muzikos, blogiausi yra individai, kuriems patinka metalas. Šitie ne tik kad pasauliu nusivylę būna, bet dar ir agresyvūs, bjaurybės. Pastoviai prisigėrę myža visur po langais ir bando apvogti žmones, nešančius šiukšles. Aš nežinau kodėl jie taip daro, gal kai išleidžia visus pinigus alui, tenka maisto aplink barą esančiuose konteineriuose ieškot. Apskritai, metalo turbūt klausosi tik psichai ir dar kartais žmonės, neturintys klausos. Nes, nu, atleiskit man, kaip galima valandų valandas klausytis kažkokio puodų tarškėjimo? Jau nekalbu apie tai, kad ir žiūrėti baisu, čia jums ne kokie MTV muzikos apdovanojimai, kuriuos ir vaikams parodyti galima.

Tad kai kitą kartą kils noras kabinėtis prie žmonių, kuriems patinka Taylor Swift, pagalvokit, kad gal ir tai, ko klausotės jūs, ne visiems sukelia teigiamas emocijas. Ir būkit tolerantiški – argi jums skauda dėl to, kas ko klausos tyliai kamputy pasislėpę?

Seniai seniai, prieš daug milijonų metų, kai Žemėje žaliavo girios ir laukai, tekėjo upės ir upeliai, stūksojo kalnai, kurių viršūnių negalėdavai įžvelgti, giliai giliai urvuose gyveno didelės gnomų tautos. Visi vyresnieji gnomai dirbo miškų sargais, tad visokioms nesąmonėms neturėjo laiko, o kadangi ir šiaip iš prigimties buvo mieli, draugiški ir taikūs, Žemėje niekada nevykdavo jokie karai ar konfliktai. Taip taikiai jiems gyvenant, gnomų skaičius vis didėjo ir didėjo, o kad jau jie ir ilgu gyvenimu pasižymėdavo, gnomams po truputį ėmė trūkti vietos. Tokių aplinkybių priversti su kiekviena karta gnomai ėmė gimti vis mažesni, kol galiausiai pasidarė tokie mažyčiai, jog kai kurie miškų gyventojai net ėmė vadinti juos nykštukais.

Tačiau gnomai padarėliai linksmi, juokus suprantantys, ir tokių prasivardžiavimų visai neimdavo į galvą. Jie ir toliau prižiūrėjo miškus, o kiekvieną laisvą minutę praleisdavo su giminaičiais ir draugais prie bokalo pasakodami visokiausias įdomias istorijas. Ilgai jie šitaip gyveno, pakol vieną dieną į Žemę atsikraustė žmonės. Šitie, gaila, bet nebuvo tokie taikūs ir už save mažesnius gyventojus skriausdavo bei išnaudodavo. Jie griovė gnomų urvelius, kirto jų saugomus miškus ir statėsi ten savo gyvenvietes. Nykštukams greitai nusibodo tokia neteisybė, tad užleidę Žemę žmonėms jie patraukė į tolimus kraštus laimės ieškoti. Ar pavyko jiems tą laimę rasti, istorija, deja, nutyli.

Kai jau atrodė, kad Žemėje neliko nei vieno vienintelio gnomo ir visur aplink galėjai matyti tik žmones, vieną vakarą iš savo urvo galvą iškišo stebėtinai į mažuosius panašus gyvis. Tai buvo dar jaunas, bet labai protingas gnomas, kuris taip mylėjo savo gimtuosius namus, jog niekaip negalėjo prisiversti jų palikti ir išvykti kartu su visais kitais giminės atstovais. Būdamas pats didžiausias tarp savo bendraamžių nykštukų, gnomas galvojo, kad galbūt jam pavyks pritapti prie aukštųjų žmonių ir likusį gyvenimą nugyventi kartu su jais. Tad nusprendęs bent jau pabandyti užkariauti žmonių širdis, gnomas drąsiai patraukė link artimiausios aludės, kur ir prasidėjo visi jo nuotykiai.

Taip jau nutiko, kad vakaras buvo vėlyvas, o aludės lankytojai išlenkę toli gražu nebe po vieną bokalą, taigi jaunasis gnomas buvo šiltai ir džiaugsmingai priimtas į gausų gėrikų būrį. Pamatęs, jog viskas klojasi kaip sviestu patepta, nykštukas atsipūtė ir pradėjo mėgautis alum, kurio iki to laiko dėl savo jauno amžiaus dar nebuvo ragavęs. Būdamas toks nedidelis, gnomas greitai pasigėrė ir ištauškė savo istoriją žmonėms. Supratęs, ką padarė, nykštukėlis smarkiai susikrimto ir jau kūrė pabėgimo planus, kai iš vyrų būrio pasigirdo skardus juokas. Pasirodo, mažasis urvuose praleido tiek dienų ir metų, kad net ir tie, kurie gnomus dar prisimena, juos tik gražiomis legendomis laiko. Na, dar kartais seka pasakas prieš miegą savo vaikams – apie nykštukus, kurie gūdžiais laikais miškus sergėdavo. Niekas nenorėjo patikėti, kad prieš juos stovi šios senosios tautos atstovas.

Tik vienas smuklės kampe sėdėjęs senolis suprato, kad tas mažas žmogutis – iš tiesų pats tikriausias gnomas. Tad pasivedė jis jį į šalį ir papasakojo ką reikia daryti, kad draugiškai su žmonėm sugyventų. Gnomas nusprendė paklausyti senojo žmogaus patarimų. Pasivadinęs piktu gnomu Arvydu ir palikęs savo gimtąjį mišką, iškeliavo gnomulis šalin, kur žmonės laimingi, kur barmenai pintom Guinness alų pilsto, o namai į senuosius urvus panašūs. Kiek man žinoma, gyvena jis ten laimingai ir toliau taip pat laimingai ten gyvens.

Tad tokia ta drąsaus ir protingo paskutiniojo gnomo istorija…

Viskas. Apsisprendžiau. Nuo šiandien būsiu užkietėjus geimerė. Žaisiu L2. Velniop miegą – naktim nebūna lago. Velniop mokyklą – levelius reik kraut. Visus jus irgi velniop. Taip ir žinokit, jei būsiu prisijungus, aš AFK. Geriau net nerašykit, tik kas penktą parą atsakymo sulauksit. Be to, visos žinutės mane nervina.

Tai va, tik norėjau pasakyt, kad netrukdytumėt man kai žaidžiu, nes gadinat visą reikalą. Ir norėjau pasakyt, kad L2 – jėga. Ir jei jums kas nors nepatinka, tai išsiaiškinkim kaip vyrai, eikim PVP. Su meile, kol kas ne jūsų, DJ Geimerė.