Nelabai malonaus žmogaus užrašai

Visi, kas mane bent truputį pažįsta, žino, kad aš mėgstu alų. Labai. Netgi labiau nei kokį šokoladą, o ir šokoladą aš mėgstu taip, jog jo valgymo kiekiais paprastai gąsdinu normalius žmones. Ir jei šokoladą smagiausia valgyti pasislėpus vienai (nes aš savanaudė ir nemėgstu dalintis), tai alų daug smagiau gerti su gera kompanija. Gera kompanija – dalykas gan retas, o kadangi per daug jos niekada nebūna, tai pasitaikius progai vis stengiuos ją papildyti naujais įdomiais žmonėmis. Iš patirties žinau, kad įdomūs žmonės randami pačiose netikėčiausiose vietose, tad nusprendžiau šį kartą išbandyti facebook’ą. Būtų viskas tikriausiai visai neįdomiai vienu alaus su vienu žmogum ir pasibaigę, bet iš kažkur išlindo bičas, pradėjęs teigti, jog „normalios ir vertingos merginos stengiasi nuo alaus laikytis atokiau.“ Na, kad nesu labai vertinga žinojau jau seniai – ne blondinė, tai joks turtingas arabų šeichas neims. Organų irgi brangiai neparduočiau – kepenys nuo to paties alaus jau seniai tinkamai nebefunkcionuoja, plaučiai prarūkyti… Tačiau niekada net į galvą nešovė, kad esu dar ir labai nenormali.

Taaaaaaip, normalios merginos stengiasi laikytis atokiau nuo alaus. Paprastai jos laikosi taip atokiai, kad ne tik pačios jo vengia, bet ir savo normaliems vaikinams neduoda – aniems Utenos Friday gerti tenka, kol jos savo kokteiliukus per šiaudelį siurbčioja. Tiesa, aš irgi kartais kokteilius geriu. Long Island Iced Tea dažniausiai, nes vis tikiuosi, kad vieną dieną aš jį nugalėsiu, o ne jis mane. Bet šitas irgi visai ne normalioms merginoms skirtas – nes jame yra alkoholio (rimtai yra, o ne parašyta, kad yra) ir niekas ant viršaus neuždeda skėtuko. Švenčių proga normalios merginos leidžia sau išgerti taurę šampano (ne, ne taip kaip mes – jos negeria tiesiai iš butelio, ir dėl paskutinio gurkšnio su kitom nelabai normaliom merginom nesimuša).

Normalios merginos visada nuostabiai atrodo. Iš ryto jos keliasi visa valanda anksčiau už savo normalius vaikinus, tam, kad spėtų susišukuoti ir pasidažyti. Tada vėl gulasi atgal ir apsimeta natūraliai gražiomis. Normalios merginos niekur neina be sijono ir aukštakulnių. Net jei lauke minus dvidešimt, o šaligatviai nevalyti jau savaitę, jos vis tiek slidinėja ant savo dešimties centimetrų kulnų, taip puikiai derančių prie jų užpakalio nedengiančio sijono, kas kelias minutes suspiegdamos ir bandydamos įsitverti arčiausiai esančio objekto. Aš, žinoma, suknelę irgi kartais užsidedu. Per vestuves arba kai spintoj nebelieka jokių kitų švarių rūbų…

Normalios merginos yra alergiškos gamtai. Jų neįkalbėsi savaitgalį su palapinėmis važiuoti prie ežero. Nes gi kaip nepatogu miegot, naktimis šalta ir aplink skraido krūvos vabzdžių. O jei dar pradės lyt – susigadins šukuosena ir plaukų išsitiesint nebus kaip. Normalios merginos nesėda ant žolės, nes žolėj gyvena dideli, pikti ir labai pavojingi vabalai. Jei visgi nebelieka jokios kitos išeities, būtinai pasitiesia kokį nors paklotėlį ir atsargiai prisėda vis pasitikrindamos, ar tik netyčia nesiliečia prie žemės. Retkarčiais pašoka paranojiškai cypdamos, jog kažkas jomis ropoja. Bute pastebėjusios vorą, normalios merginos į pagalbą kviečias savo normalius vaikinus – anie nedelsdami atskuba įrodyti savo vyriškumą medžioklėj.

Gaila, kad normalios merginos draugauja tik su kitomis normaliomis merginomis. Žmonės sako, kad geras pavyzdys užkrečiamas, tai, sakau, gal žinot kokią nors normalią, kuri iš gailesčio su manim bent trumpam padraugautų ir išmokytų, kaip vertinga mergina elgtis turi? Aš pasiryžus keistis – nesmagu gi šitaip gerą merginų vardą gadinti…

Visi žino liūdną tiesą, kad negražioms panoms yra visiškai neįmanoma susirasti vaikino. Žinoma, galima bandyti save guosti tuo, kad išorė visai nesvarbu, svarbiausia – vidinis grožis, protas ir auksinis charakteris. Bet, brangiosios, kam taip žiauriai apgaudinėti save? Juk jei neturit ilgų kojų, didelių papų, dailios subinės, į kurią būtų galima paspoksoti, ar bent jau fotomodelio veidelio, kurį draugams negėda rodyti būtų, nė vienas bičas į jus tikrai nežiūrės. O jei nežiūrės, tai kaip tam vargšeliui pastebėti tarsi aurą iš toli šviečiantį jūsų nepaprastai gražų vidų? Teisingai, neįmanoma. Tik nepulkite dabar verkti dėl savo nelaimingos lemties. Jeigu jums nepasisekė ir esate negražios, tikrai nereiškia, kad reiktų pamiršti visas svajones apie nuostabias vestuves, žiedą su kelių karatų deimantu ir kieme lakstančius keturis vaikus. Taip pat nereiktų skubėti pirkti vąšelio nėrimui, katės ar domėtis artimiausiais vienuolynais. Todėl, kad jūs vis dar galite rasti vaikiną!

Tą galite pasiekti visai nesunkiai – tereikia šiek tiek proto ir gudrumo. Norint, kad vaikinai pastebėtų jūsų vidinį grožį, reikia, kad jie bent jau žiūrėtų į jūsų pusę. O tai paprasčiausia padaryti susiradus gražią draugę. Tokią, kuriai einant pro šalį visi vyriškos lyties atstovai žiopsodami akis išsinarintų. Taigi, susirandat šitokią paną ir susitariat, kad jei eisit kabint bernų, eisit dviese. Sandėrio esmė ta, kad graži draugė turi pritraukti bent vieno vaikino dėmesį. Kadangi bičai šiais laikais labai nedrąsūs ir į panų medžiokles taip pat eina po du, yra gan nemaži šansai, jog vaikinas kartu atsitemps ir savo draugą. Jei taip nutinka, reikėtų negaišti laiko ir kuo greičiau stengtis parodyti savo gražų vidų. Tai galite daryti įvairiais būdais – padeklamuoti pačios sukurtą eilėraštį, užvesti kalbą apie mėgstamiausias knygas ar papasakoti apie savo darbą benamių gyvūnų prieglaudoje. Jeigu po tokio nuoširdaus pokalbio auka dar neprašo jūsų numerio, pakvieskite jį pas save su tikslu susipažinti artimiau. Čia jau, patikėkit, susilydys kiekvienas.

Šis bernų kabinimo metodas yra šaunus tuo, kad garantuoja šimtaprocentinę naudą ir jums, ir draugei. Jūs pagaliau rasite vaikiną, o draugė galės būti rami ir atsipalaidavusi – ji gaus daugiau dėmesio, visuomet galės rinktis jai labiau patinkantį ir nejaus konkurencijos iš jūsų. Tad jei vis dar pavydžiais žvilgsniais varstot praeinančias poreles, naktimis verkiat apsikabinusios pagalvę ir dienoraščiui skundžiatės, jog niekas nepastebi kokios esat šaunios ir nepakartojamos, geriau tam skiriamą energiją nukreipkit gražios draugės paieškom. Kooperuokitės. Visgi pavasaris – poravimosi metas.

(carinemily nuotrauka)

Šiandien stotelėj belaukdama namo parvešiančio autobuso pastebėjau iš Ozo išėjusias dvi mergaites. Daugiausia joms buvo šešiolika metų, viena tokia truputį perbalus nuo nevalgymo, kita šiaip baisi. Kalbėjo apie tai, kad reiks grįžti namo ir jei viskas bus gerai, vakare galės susitikti Akropolyje. Būtent po šito jų pokalbio mane suėmė gilus liūdesys. Pradėjau pavydėti mergaitėms – niekada taip šauniai negyvenau.

Aš galiu tik įsivaizduoti kaip turėtų būti smagu penktą ryto keltis į mokyklą. Tam, kad spėtum nusiprausti, išsiplauti galvą, išsirinkti palaidinę, tinkančią prie mokyklinio sijono, apsirengti, išsitiesinti plaukus, susirišti juos, vėliau persirišti, pasileisti ir galiausiai dar kartą išsitiesinti. Nepamiršti kokius penkis kartus persirengti. Pasidažyti. Nedaug – pudros dėti tik porą sluoksnių. Užsidėjus batus, kurių kulnas mažiausiai dešimties centimetrų aukščio [žiemą irgi, be jokių išimčių], bėgti iki stotelės ir nespėti į autobusą. Dar netikėtai išsisukti koją. Pusvalandį smarkiai pradrebėjus su trumpučiu sijonėliu ir pavasariniu, vargiai siekiančiu bambą švarkeliu, pagaliau sulaukti autobuso ir pavėluoti į pirmą pamoką.

Tarsi mokytis kas į tą mokyklą eitų… Ne, visos kietos, šviesiai plaukus dažančios panos yra žiauriai gražios ir kai užaugs turės didelį namą su daug uždirbančiu vyru. Ar daug uždirbantį vyrą su dideliu namu. Koks skirtumas. Vistiek faktas tas, kad mokykla skirta tam, jog susitiktum su savo saulytėm – galų gale nematei jų visą ilgą naktį, per kurią nutiko tiek daug įdomių dalykų [vaikinas iš praėjusio savaitgalio tūso pakvietė susitikt, o klasiokė, niekada neplaunanti galvos, susirado berną]. Šiaip ne taip atkentėjus sunkią dieną važiuoti namo.

Grįžus įsijungti facebooką, pasitikrinti, kas paspaudė like ant nuotraukų, atsidėkoti jiems tuo pačiu. Užeiti į pažintis ir draugą, atsakyti į visus naujus laiškus. Atsakymams anglų kalba naudoti google vertėją. Dar porą kartų parefreshinus facebooką eiti valgyti. Pasišildžius mamos pagamintus pietus, graudžiai į juos pažiūrėti, o tada mėsą ir bulves išmetus į šiukšlių dėžę suvalgyti pusę salotų ir užgerti jas ananasų sultimis [padeda mesti svorį]. Šitaip sočiai papietavus paskambinti vienai iš saulyčių, tam, kad pasiūlyti susitikti Akropoliuke. Pakalbėti mažiausiai valandą. Po to kartojamas visas rytinis pasiruošimo procesas, tik randamas trumpesnis sijonas, atviresnė palaidinė, aukštesni batai ir pudros naudojama bent dviem sluoksniais daugiau.

Tiesa, į Akropolį važiuojama ne tam, kad apsipirkti, pažiūrėti filmą ar pažaisti boulingą. Vakarais žmonės [tarp trylikos ir aštuoniolikos metų] susirenka tiesiog pasėdėti ir maloniai praleisti laiką. Vaikinai dar bando kabinti panas, o panos pasivaikšto po parduotuves mėgindamos atrasti ką nors naujo, ko nebuvo vakar. Iki klubų atidarymo Akropolis – miesto kultūros sostinė. Tad kelias valandas šitaip pasižmonėjus galima iš rankinukų traukti padirbtus pažymėjimus ir keliauti į Exitą.

Ten patekus [o kaip kitaip, apsauginiai, visgi, savi] nusipirkti kokteilį ir nuo jo ganėtinai apgirsti. Pašokti, visiems pademonstruoti naujausius savo judesiukus. Nusikabinti kokį berną. Nesvarbu, gražų, ar ne, svarbu, kad nupirktų dar porą kokteilių. Nuo jų mirtinai nusigerti. Vaikinui pasiūlius paimti ratų. Kažkokiai kalei, kuri lenda prie tavo šio vakaro draugo iškabinti akis ir aplaistyti suknelę. Dar išgerti. Pašokti ant baro, parūkyti, apsivemti tualete ir dėl ko nors apsiverkti. Niekam nežinomais būdais atsirasti namie, savo lovoj ir užmigti.

Kai dabar pagalvoju… Šitokias galimybes praleidau. Su aukštakulniais vaikščioti taip ir neišmokau, saulytes į bičus iškeičiau, Akropolį – į parkus, McDonalde kas antrą dieną valgiau, vietoj kokteilių alų litrais gėriau… ir dar už savo pinigus! Teisybę sako – kvailos kai kurios šešiolikmetės būna. Už tai sėdėjau, klausiausi pokalbio ir vis labiau liūdna bei pavydu darės. Aš tegaliu įsivaizduoti…