Nelabai malonaus žmogaus užrašai

VDU yra toks keistas universitetas, kuriame sesija prasideda dar gruodžio pradžioje, o baigiasi nespėjus ateiti Kalėdoms. Tad ši savaitė nemažai daliai VDU studentų yra tas baisus laikotarpis, kurio metu vis dar yra bent jau teorinė galimybė išgelbėti semestrą – atsiskaityti už dar net nepradėtus rašyti darbus ir neprisirinkti skolų. Kartais dėl to tenka prie kompiuterio pasėdėti ne tik dieną, bet ir pusę nakties. O jei jūsų atsakingumo levelis jau pasiekė kritinę ribą ir pasiryžtate kašką dariti tik deadlin‘ams kvėpuojant į nugarą – all-nighter‘is tampa vienintele išeitimi.

Taip jau nutiko, kad šiąnakt ir man teko griebtis šio kraštutinio metodo, gelbėjančio nuo finansinės krizės bandant išsimokėti už skolas. Kadangi aš ir šiaip naktinis padaras, verkiantis kiekvieną kartą kai gyvenimas priverčia keltis anksčiau nei vidurdienį, tai sekės man visai neblogai – ir darbą parašiau, ir knygą pabaigiau skaityti kai nusprendžiau, kad ta likusi miego valanda labiau pakenktų, negu padėtų. O po to sutvarkius reikalus universitete dar pagalvojau, kad visai gera mintis būtų nuvažiuoti apsipirkti jei jau visai netoli Akropolio esu.

Žodžiu, stoviu sau ramiai parduotuvėj, apžiūrinėju man per didelius marškinėlius ir tuo metu suskamba telefonas. Skambina kažkas iš Verslo žinių ir kažko iš manęs nori. Parduotuvėj muzika skamba tokiu garsu, kad ne tik neįmanoma suprasti skambučio tikslo, bet ir beveik nesigirdi ar kažkas vis dar šneka kitam virtualaus laido gale. Paprašau minutę palaukti ir einu iš parduotuvės. Su visais marškinėliais, žinoma.

Vos spėju žengti žingsnį iš parduotuvės, pradeda kaukti signalizacija. Pirmą pusę sekundės dar nesuprantu kas vyksta – tik užlieja didžiulė nepasitenkinimo banga, nes nu dabar ateis pardavėja, paprašys iškraustyt kuprinę ir tikrins ar ko nepavogiau. O man tai žmogus skambina, kalbėtis reikia ir šiaip aš nei laiko, nei nuotaikos tokioms nesąmonėms šiandien neturiu.

Antrą sekundės dalį mane pagaliau aplanko suvokimas. Prieš akis prabėga visas ateinantis gyvenimas: atbėgs dabar apsauginiai, apkaltins vagyste, iškvies policiją, anie nusiveš į areštinę, surašys protokolą, lieps sumokėti mėnesio atlyginimo dydžio baudą, nebegalėsiu gert alaus baruose visą mėnesį, tai kaip reikės sesijos pabaigą atšvęst, ką mama pasakys, dabar jau tikrai labiau mylės brolį, jis nevagia marškinių iš parduotuvių. Ir dar šitaip akivaizdžiai.

Stoviu taip dar gal kokią pusę sekundės už parduotuvės ribų, kol pagaliau smegenys nusprendžia priimti pirmą protingą sprendimą per visą parą – greičiau nešti drebančias kojas atgal į parduotuvę. Grįžtu iš siaubo išsiplėtusiom akim, pakabinu atgal marškinėlius ir laukiu KAS DABAR BUS. O pardavėja prieina ir taip ramiai – nieko, visiems kartais pasitaiko. Nusišypsom viena kitai, ir aš išeinu nusprendus, kad gal šiandienai apsipirkinėjimo užteks. Ir visai šiai savaitei. Ir kokiam mėnesiui gal net. Bent jau toje parduotuvėje.

Ir all-nighter‘ių tikriausiai nebedarysiu. Na, mažų mažiausiai iki kito semestro pabaigos.

(carinemily nuotrauka)

Šiandien stotelėj belaukdama namo parvešiančio autobuso pastebėjau iš Ozo išėjusias dvi mergaites. Daugiausia joms buvo šešiolika metų, viena tokia truputį perbalus nuo nevalgymo, kita šiaip baisi. Kalbėjo apie tai, kad reiks grįžti namo ir jei viskas bus gerai, vakare galės susitikti Akropolyje. Būtent po šito jų pokalbio mane suėmė gilus liūdesys. Pradėjau pavydėti mergaitėms – niekada taip šauniai negyvenau.

Aš galiu tik įsivaizduoti kaip turėtų būti smagu penktą ryto keltis į mokyklą. Tam, kad spėtum nusiprausti, išsiplauti galvą, išsirinkti palaidinę, tinkančią prie mokyklinio sijono, apsirengti, išsitiesinti plaukus, susirišti juos, vėliau persirišti, pasileisti ir galiausiai dar kartą išsitiesinti. Nepamiršti kokius penkis kartus persirengti. Pasidažyti. Nedaug – pudros dėti tik porą sluoksnių. Užsidėjus batus, kurių kulnas mažiausiai dešimties centimetrų aukščio [žiemą irgi, be jokių išimčių], bėgti iki stotelės ir nespėti į autobusą. Dar netikėtai išsisukti koją. Pusvalandį smarkiai pradrebėjus su trumpučiu sijonėliu ir pavasariniu, vargiai siekiančiu bambą švarkeliu, pagaliau sulaukti autobuso ir pavėluoti į pirmą pamoką.

Tarsi mokytis kas į tą mokyklą eitų… Ne, visos kietos, šviesiai plaukus dažančios panos yra žiauriai gražios ir kai užaugs turės didelį namą su daug uždirbančiu vyru. Ar daug uždirbantį vyrą su dideliu namu. Koks skirtumas. Vistiek faktas tas, kad mokykla skirta tam, jog susitiktum su savo saulytėm – galų gale nematei jų visą ilgą naktį, per kurią nutiko tiek daug įdomių dalykų [vaikinas iš praėjusio savaitgalio tūso pakvietė susitikt, o klasiokė, niekada neplaunanti galvos, susirado berną]. Šiaip ne taip atkentėjus sunkią dieną važiuoti namo.

Grįžus įsijungti facebooką, pasitikrinti, kas paspaudė like ant nuotraukų, atsidėkoti jiems tuo pačiu. Užeiti į pažintis ir draugą, atsakyti į visus naujus laiškus. Atsakymams anglų kalba naudoti google vertėją. Dar porą kartų parefreshinus facebooką eiti valgyti. Pasišildžius mamos pagamintus pietus, graudžiai į juos pažiūrėti, o tada mėsą ir bulves išmetus į šiukšlių dėžę suvalgyti pusę salotų ir užgerti jas ananasų sultimis [padeda mesti svorį]. Šitaip sočiai papietavus paskambinti vienai iš saulyčių, tam, kad pasiūlyti susitikti Akropoliuke. Pakalbėti mažiausiai valandą. Po to kartojamas visas rytinis pasiruošimo procesas, tik randamas trumpesnis sijonas, atviresnė palaidinė, aukštesni batai ir pudros naudojama bent dviem sluoksniais daugiau.

Tiesa, į Akropolį važiuojama ne tam, kad apsipirkti, pažiūrėti filmą ar pažaisti boulingą. Vakarais žmonės [tarp trylikos ir aštuoniolikos metų] susirenka tiesiog pasėdėti ir maloniai praleisti laiką. Vaikinai dar bando kabinti panas, o panos pasivaikšto po parduotuves mėgindamos atrasti ką nors naujo, ko nebuvo vakar. Iki klubų atidarymo Akropolis – miesto kultūros sostinė. Tad kelias valandas šitaip pasižmonėjus galima iš rankinukų traukti padirbtus pažymėjimus ir keliauti į Exitą.

Ten patekus [o kaip kitaip, apsauginiai, visgi, savi] nusipirkti kokteilį ir nuo jo ganėtinai apgirsti. Pašokti, visiems pademonstruoti naujausius savo judesiukus. Nusikabinti kokį berną. Nesvarbu, gražų, ar ne, svarbu, kad nupirktų dar porą kokteilių. Nuo jų mirtinai nusigerti. Vaikinui pasiūlius paimti ratų. Kažkokiai kalei, kuri lenda prie tavo šio vakaro draugo iškabinti akis ir aplaistyti suknelę. Dar išgerti. Pašokti ant baro, parūkyti, apsivemti tualete ir dėl ko nors apsiverkti. Niekam nežinomais būdais atsirasti namie, savo lovoj ir užmigti.

Kai dabar pagalvoju… Šitokias galimybes praleidau. Su aukštakulniais vaikščioti taip ir neišmokau, saulytes į bičus iškeičiau, Akropolį – į parkus, McDonalde kas antrą dieną valgiau, vietoj kokteilių alų litrais gėriau… ir dar už savo pinigus! Teisybę sako – kvailos kai kurios šešiolikmetės būna. Už tai sėdėjau, klausiausi pokalbio ir vis labiau liūdna bei pavydu darės. Aš tegaliu įsivaizduoti…