All-nighter‘iai kenkia ne tik jūsų sveikatai

VDU yra toks keistas universitetas, kuriame sesija prasideda dar gruodžio pradžioje, o baigiasi nespėjus ateiti Kalėdoms. Tad ši savaitė nemažai daliai VDU studentų yra tas baisus laikotarpis, kurio metu vis dar yra bent jau teorinė galimybė išgelbėti semestrą – atsiskaityti už dar net nepradėtus rašyti darbus ir neprisirinkti skolų. Kartais dėl to tenka prie kompiuterio pasėdėti ne tik dieną, bet ir pusę nakties. O jei jūsų atsakingumo levelis jau pasiekė kritinę ribą ir pasiryžtate kašką dariti tik deadlin‘ams kvėpuojant į nugarą – all-nighter‘is tampa vienintele išeitimi.

Taip jau nutiko, kad šiąnakt ir man teko griebtis šio kraštutinio metodo, gelbėjančio nuo finansinės krizės bandant išsimokėti už skolas. Kadangi aš ir šiaip naktinis padaras, verkiantis kiekvieną kartą kai gyvenimas priverčia keltis anksčiau nei vidurdienį, tai sekės man visai neblogai – ir darbą parašiau, ir knygą pabaigiau skaityti kai nusprendžiau, kad ta likusi miego valanda labiau pakenktų, negu padėtų. O po to sutvarkius reikalus universitete dar pagalvojau, kad visai gera mintis būtų nuvažiuoti apsipirkti jei jau visai netoli Akropolio esu.

Žodžiu, stoviu sau ramiai parduotuvėj, apžiūrinėju man per didelius marškinėlius ir tuo metu suskamba telefonas. Skambina kažkas iš Verslo žinių ir kažko iš manęs nori. Parduotuvėj muzika skamba tokiu garsu, kad ne tik neįmanoma suprasti skambučio tikslo, bet ir beveik nesigirdi ar kažkas vis dar šneka kitam virtualaus laido gale. Paprašau minutę palaukti ir einu iš parduotuvės. Su visais marškinėliais, žinoma.

Vos spėju žengti žingsnį iš parduotuvės, pradeda kaukti signalizacija. Pirmą pusę sekundės dar nesuprantu kas vyksta – tik užlieja didžiulė nepasitenkinimo banga, nes nu dabar ateis pardavėja, paprašys iškraustyt kuprinę ir tikrins ar ko nepavogiau. O man tai žmogus skambina, kalbėtis reikia ir šiaip aš nei laiko, nei nuotaikos tokioms nesąmonėms šiandien neturiu.

Antrą sekundės dalį mane pagaliau aplanko suvokimas. Prieš akis prabėga visas ateinantis gyvenimas: atbėgs dabar apsauginiai, apkaltins vagyste, iškvies policiją, anie nusiveš į areštinę, surašys protokolą, lieps sumokėti mėnesio atlyginimo dydžio baudą, nebegalėsiu gert alaus baruose visą mėnesį, tai kaip reikės sesijos pabaigą atšvęst, ką mama pasakys, dabar jau tikrai labiau mylės brolį, jis nevagia marškinių iš parduotuvių. Ir dar šitaip akivaizdžiai.

Stoviu taip dar gal kokią pusę sekundės už parduotuvės ribų, kol pagaliau smegenys nusprendžia priimti pirmą protingą sprendimą per visą parą – greičiau nešti drebančias kojas atgal į parduotuvę. Grįžtu iš siaubo išsiplėtusiom akim, pakabinu atgal marškinėlius ir laukiu KAS DABAR BUS. O pardavėja prieina ir taip ramiai – nieko, visiems kartais pasitaiko. Nusišypsom viena kitai, ir aš išeinu nusprendus, kad gal šiandienai apsipirkinėjimo užteks. Ir visai šiai savaitei. Ir kokiam mėnesiui gal net. Bent jau toje parduotuvėje.

Ir all-nighter‘ių tikriausiai nebedarysiu. Na, mažų mažiausiai iki kito semestro pabaigos.