Dėl Švyturio alaus žūsta žmonės
16 Mar 2011
(Lovro67 nuotrauka)
Žinojot, kad šiandien jau trečia savaitė kaip pavasaris? Aš tai ne. Už tai vakar rytą atsikėlus labai nustebau pro langą pamačiusi šviečiančią saulutę ir tirpstantį sniegelį. Taip nustebau, kad ta iškilminga proga nusprendžiau pabėgioti. Būtų buvę visai kaip senais gerais laikas, bet šį kartą aš ne tik nusprendžiau – aš dar ir bėgiojau. Jei mane pažinotumėt, suprastumėt koks tai svarbus įvykis mano gyvenime. Jau vien ryte išlipti iš lovos – žygdarbis, o čia dar kažkur bėgti… Turėtumėte įsivaizduoti, kaip smarkiai savim didžiavausi.
Taip smarkiai, kad nusprendžiau, jog už gerą elgesį esu sau skolinga mažų mažiausiai alaus. Tad su didžiuliu entuziazmu susidėliojau savo skaudančias kojas [gal dabar jau patikėsit, kad bėgiojau?] į batus ir skriste nuskridau iki parduotuvės. Prisikrovus kažkiektaiten šito gėrio grįžau namo, pasiėmusi butelaitį palaimingai ištiesiau kojas ir įsijungiau Travianą. Ne, man nesusisuko smegenys. Tiesiog taip jau vis nutinka, kad kiek aš jį bebandau žaisti, dar kažkur nepasibaigus pirmam mėnesiui žaidimas mane nugali. O šį kartą aš tvirtai nusprendžiau nugalėti jį! Ir man visai neblogai sekės…
Kodėl vartoju būtąjį laiką? Kaip jau sakiau, tądien aš gėriau alų. Alus, kad ir kiek ten tų laipsnių turėtų, vis tiek, žinokit, yra alkoholis. O alkoholis yra blogas tuo, kad jo pavartojus atsiranda daug drąsos. Tada galima baruose kabinti merginas, sudainuoti savo kūrybos dainą arba, kaip padariau aš, žudyti žmones. Nusiraminkit ir nepulkit skambinti policijai. Visi kaimynai, tą vakarą slankioję kieme, liko gyvi ir namo grįžo laimingai. Paskersti aš sumaniau savo didžiąją galingąją baisiąją kariuomenę. Taip, Traviane.
Ir visai ne dėl to, kad be galo troškau jų mirties. Tiesiog manyje susikaupė toks didelis kiekis drąsos, suėmė toks pasitikėjimas savimi, jog nusprendžiau, kad mano mažas karių būrelis su karžygiu priešakyje gali padaryti tai, ko nepadarė dvigubai didesnis brolio karių būrys, kurį, beje, mirti taip pat pasiunčiau aš. Šitaip netekau pirmųjų dvylikos rinktinių, pačių geriausių savo vyrų, o karžygį ilgam paguldė į ligoninę. Buvo liūdna, bet žinojau, kad prieš akis ilga naktis [tobulas laikas puolimams] ir likę dar daug alaus [drąsai palaikyti]. Tad išsiunčiau šaukimus į kariuomenę ir surinkau dar vienuoliką šaunių karių. Žadėjom pulti naują kaimą, todėl į žvalgybą nusiunčiau savo pėdsekius. Siunčiau juos daug kur. Turbūt todėl peržiūrinėdama man parneštas atskaitas patingėjau jas perskaityti iki galo. Nors… Gal ir gerai. Bent jau kariai be baimės į mūšį ėjo. Taip ir nebegrįžo vargšeliai. Kai nebesulaukiau apie juos jokių žinių, supratau, kad karui šiandien diena netinkama. Tad surinkau paskutinis aštuonis kaimelio darbininkus ir nusiunčiau į oazę maisto parnešti. Žygis paprastas ir neilgas, žmonės geri, patyrę, turėjo greitai grįžti. Deja, mane tik pasiekė žinia, kad į taip ilgai mus maitinusią oazę atsikraustė aplinkinių miškų žvėrys. Be gailesčio papjovė visus.
Savo pamoką išmokau. Ir jūs nepamirškit – geriant Švyturio alų žūva geri ir garbingi žmonės.
Tobula istorija ir ne ką prastesnis moralas:D
O kalbant apie bėgiojimą: suki ratus kokiam stadione/nardai tarp pėsčiųjų Gedimino prospekte ar mindai Neries krantus?:)
Ačiū.;D
Kol kas nardau tarp pėsčiųjų, geresniais laikais kai bus mažiau pliurzos ir išsitirsiu teritoriją, jamsiu mišką Fabijoniškėse.:]
Jei pajamsi begimu ir fabus, gal turesiu garbes pamatyti tave, nes pati ten blaskausi kas diena, tik ne begioju, siaip pasivaidenu/paskraidau
istorija gera, tik db susivokiau, kad traviano zaidus neesu, nors ir nepasigedau tokio dalyko
Rimtai? Aš ten gyvenu.:]
O aš ko tik nežaidus…;D
Tik atsargiai su tais miskais, kad kokio iskrypelio nepagaut ;)
Stengsiuos, stengsiuos.:]
Prie kokios stotelės gyveni? Aš…tarkim prie Mandarino…. :}
Priešais norfą, ten irgi netoli Mandarino, kokios 5 minutės.:]