How many people in this world are like me?
27 Sep 2010
(Great Beyond nuotrauka)
Man dar tik aštuoniolika. Galbūt viską, ką dabar perskaitysite, priskirsite mano jaunystei, nes, na, koks jaunas žmogus nesitiki, jog savo laiką jis nugyvens įdomiai? Bet ar iš tiesų negalima gyventi kitaip, nei gyvena mūsų tėvai, draugai ir aplinkiniai? Kas nusprendė, jog reikia laikytis tam tikrų, visuomenės priimtų gyvenimo normų ir kad būtent jų išsipildymas kažkada mus padarys laimingais?
Įsivaizduokite. Lankėte vieną darželį. Galbūt baigėte vieną mokyklą. Visus dvyliką metų dainavote mokyklos chore. Studijavote. Vieną specialybę. Baigę dirbate vieną darbą. Jau maždaug dvidešimt metų. Gyvenate toje pačioje šalyje. Tiesą pasakius, nuo pat gimimo gyvenate tame pačiame mieste. Vedėte vieną kartą. Galbūt laimingai. Gal ne. Jau nebeprisimenate kaip tada buvo. Per pietų pertrauką visada valgote „Čili picoj“. Visad Cezario salotas. O galbūt viso to net nereikia įsivaizduoti? Galbūt būtent šitaip jūs ir gyvenate?
Kiekvienas žmogus gali rinktis tarp saugaus ir patogaus arba įdomaus, tačiau nenuspėjamo gyvenimo. Sakote, galima turėti abu? Na taip, galbūt jums pasisekė ir jūs dirbate jums patinkantį darbą. Tačiau kiek laiko jis gali būti viliojantis? Kol nepradės kartotis ta pati rutina. Dieną iš dienos, savaitę iš savaitės. Galiausiai jis pasidarys toks vienodas, kad imsite jo nekęsti. Ir kas tada? Dirbsite toliau ar bandysite kitą sritį? Jei dirbsite, tikriausiai gausite tą patį gerą atlyginimą, bet nebūsite laimingi. Rinksitės kitą sritį – rizikuosite. Gal jums pasisekė ir jūs turite mylimą žmogų, kuris myli jus. Bet ar galite garantuoti, jog ne mažiau abu mylėsite po trijų, dešimties, dvidešimties metų? Ar santykiai netaps tiesiog prisirišimu prie žmogaus, be jokių ateities perspektyvų? Gyvensite kartu ar bandysite laimę ieškodami kažko, ką galėtumėte mylėti? Gyventi kartu būtų patogu – per tiek metų pripratote vienas prie kito. Ieškoti kažko naujo rizikinga – galima ir neberasti.
Dauguma žmonių bijo keisti savo gyvenimą. Nors ir gyvena blogai, jie bent jau žino, kad nieko nekeičiant tas blogis bus pastovus, ir, ko gero, nebedidės. Kažką pakeitus niekada negali būti tikras, ar nebus dar blogiau. Tačiau keičiant savo gyvenimo būdą gali tikėtis, ir reiktų tikėtis, jog gali pasisekti. Juk būtent todėl ir ieškome permainų. Po kokių penkiasdešimties metų aš noriu gailėtis to, kad apkeliavau pusę pasaulio ir neradau jame savo vietos, sugaišto laiko bandant baigti keturias specialybes, kurių nei viena nebuvo skirta man, šešiolikos darbo vietų, kurias mečiau, nes atsibodo, išsiskyrimų su žmonėmis, kurie man tikrai patiko. Aš noriu gailėtis viso to, ką padariau, o ne to, ko net nebandžiau padaryti.
How many people in this world are like me?
hm, atrodo kad nepasakei svarbiausio. visa tik įžanga ir užraukimas, o kur tas kur šokiruoja? tokia jau karta, reikia veiksmo, kraujo, sekso ir greitai, be jokių užtempimų ir nuobodžių preliudijų, o jei verti laukt, pasirūpink, kad būtų dėl ko, kad neatsipeikėčiau porą dienų. neprastai.
tiesa, nėra čia jokio sekso iš kur traukt, šįsyk esmė stiliuj, žodžiuose, išsprievartauk skaitytoją! juk kalbam ne apie tyrą meilę gimtąjąm kraštui, skant. kaip kad džei mačiulis suokė čiulbuonėlis.
+.: )
Vilmante, tuo metu kai galvojau ką rašysiu, atrodė, kad viskas turėtų būti visai kitaip, o galiausiai gavosi vat būtent šitaip. Būna kartais.
man iki 30 pavyko pastudijuoti 4 specialybes, pakeliauti, padirbti gal kokiuose 10 darbu.
Zinok kolega – tiesa sako seni kalendoriai. Viskas siam pasaulyje dauk paprasciau. Tie keliavimai, saves ieskojimai- blizguciai.
Puikiai suprantu, ką turi galvoje, pati panašias nuotaikas neseniai išgyvenau ir ryžausi pokyčiams.
Nesutinku su Tomu. Savęs ieškojimo nedrįsčiau vadinti „blizgučiais“. Taip pat tai neturi nieko bendra su „ak, ta šiuolaikine karta ir naujais greito gyvenimo standartais“.
Tiesiog riedantis akmuo neapkerpėja (kaip turbūt irgi seni kalendoriai sako).
Normų nesilaikymas ir papročių laužymas yra paaugliško neubrendimo požymis. Kad baigei vieną darželį ir mokyklą, o ne septynisas jau yra laimė. Studijuoti reikia būtent vieną specialybę. Gyventi visą gyvenimą tik savo gimtinėje. Vesti tuo labiau reikia vieną kartą. Laimingi ne tie kurie laimės ieško kažkur kitur: kitam daržely, mokykloj, darbe, mieste, šalyje ar kitoje lovoje. Laimingi tie kurie sunkiai dirba tam kad pakeistų tą aplinką kurioje gyvena pagal save, kurie dirba tam kad pakeistų, padarytų save geresniu, tobulesniu žmogumi. Tik tame yra gyvenimo prasmė. Tikslas ir jo siekimas yra gyvenimo esmė. Tavo pamastymai yra žmogaus, kuris nežino ką jis veikia šitam gyvenime. Bėgdama ir laužydama tūkstančius metų kurtas taisykles tu tik visiškai sulaužysi savo gyvenimą. Pabandyk mąstyt kitaip. Pagalvok kas tau nepatinka, ką norėtum pakeisti, paskui pagalvok kaip tą galėtum padaryti ir tada pradėk sistemingai siekti tikslo. Pabėgelių ir perėjūnų nemėgsta niekur pasaulyje, nei vienoje šeimoje ir nei vienoje kompanijoe. Stabilumas yra visko pagrindas.
p.s.
tokios mintys dažniausiai lenda nuo per didelio tingėjimo
Tas idomumo ieskojimas yra salyginas dalykas. Vienam gal is tikro kazko reikia, kitas iesko nes esa nelaimingas. Sakau is savo patirties, pakankamai karcios, kitur zole ne zalesne. Aisku, visada gali bandyti, susikurti savas normas, savo gyvenimo buda, bet net jei ir is isores tai atrodys idomu (nepalyginsi su kitu paprastais gyvenimais), manau toks gyvenimas atsibos daug greiciau. Genialumas slypi papratume. Laime slypi mazuose dalykuose. O ko gi, jei ne laimes mes visi norime?
O ar keisdami save mes tikrai bandome tapti laimingesni, ar tiesiog taikomės prie aplinkos? Tarkim, jei neberandi kalbos su žmogumi, kuris kažkada buvo geriausiu draugu ar turi bandyti pakeisti save, tam kad vėl atsirastų bendrų interesų ar tiesiog susitaikyti ir paleisti? Ir jei nuoširdžiai nekenti savo darbo ar reikia tiesiog bandyti prie to priprasti? Problema ta, kad didžiausius sprendimus savo gyvenime mes padarom labai jauni – į universitetus įstojam tik baigę mokyklą, dažnai net gerai nežinodami ko iš tiesų norime, vedame dvidešimt penkerių, kai daugumai toli gražu ne šeima galvoj būna. Tie sprendimai, jie labai dažnai yra neteisingi. Ir galima arba gyventi taip toliau, arba daryti kažką, kas tikrai galėtų pakeisti tą gyvenimą. Kita specialybė? Kodėl ne? Ir kodėl ne kitoj šaly, jei aš manau, kad ten turėsiu žymiai geresnes galimybes mokytis ir dirbti? Kitas vyras? Vėlgi, o kodėl aš negaliu rasti kito žmogaus, kurį galbūt tikrai mylėsiu? Aš nenorėjau pasakyti, kad reikia visą gyvenimą nuo kažko bėgti ir kažko ieškoti. Bet kartais tikrai to reikia. Ir klaida būtų likti vietoje tikintis, kad kažkas ims ir savaime pasikeis. Tiesiog priprasi prie to, kas yra dabar. Bet kas sugalvojo, kad pripratus viskas vėl pasidaro gerai?
Žinau tik vieną tiesą.Pokyčiai yra gerai.
Kalbėti visada lengviau nei veikti. Suaugsi. Kadanors turbūt suaugsiu ir aš.
Ar negalima gyventi kitaip, kaip gyveno mūsų tėvai… Bet juk mes ir gyvename kitaio, nei gyveno mūsų tėvai: nauja, kitokia technika (kompiuteriai, telefonai),keičiasi žmonių santykiai, gyvenimo tempas… O staiga dviračio neišrasi. Sakykime – pakeliauti kad ir po Europą: kiek naujo, įdomaus pamatai. O dirbti v i s a d a reikės, ir nesimėtyti staiga iš vienos veiklos į kitą. Podarbinio įdomaus užsiėmimo visada gali rasti.
Labas, mano gyvenime vyksta dideli pasikeitimai, labai dideli. Iki tol kol neperskaičiau šių tavo : Dauguma žmonių bijo keisti savo gyvenimą. Nors ir gyvena blogai, jie bent jau žino, kad nieko nekeičiant tas blogis bus pastovus, ir, ko gero, nebedidės. Kažką pakeitus niekada negali būti tikras, ar nebus dar blogiau. Tačiau keičiant savo gyvenimo būdą gali tikėtis, ir reiktų tikėtis, jog gali pasisekti. Juk būtent todėl ir ieškome permainų.“ bijojau eiti link jų. Dabar esu tikra , kad to noriu. Visai netyčia prisidėjai prie mano naujo gyvenimo. Dėkinga iki kojų pirštų!!!!!!!!!
Eglutei:
kaip žmogus, kuris NIEKO arba NIEKO KITO neišbandė, gali ŽINOTI, kas jis, kodėl jis, kur jis, ir to atkakliai laikytis visą gyvenimą?
paskaičiau apie save. patiko mintis, net labai.
Viena diena(praejusi menesi…) vaziuodamas troleibusu girdejau viena fuksu pokalbi apie tai, kad jie atvaziavo i miesta studijuoti, igyti ziniu, ismokti nauju dalyku… Kalbejo taip optimistiskai, zingeidzizi, entuziastingai ir naiviai, kad vos… neapsivemiau, nuo tokiu nesamoniu…
Bet noreciau iskeltio klausima: kas atsitinka su studentais per tuos 4 metus? Kur dingsta ju optimizmas, entuziazmas?
Vienas is pavyzdziu irgi yra is nugirstojo pokalbio: su miestu susipazistama tik tiek kiek reikia – nuo lovos iki universiteto, parduotuves, autobusui stoties. Viskas toliau nuo trumpiausio(efektyviausio) kelio iki tam tikros istaigos neegziztuoja… Ir po to dar stebimes, kodel isvaziuodami is miesto po 3 metu gyvenimo jame, niekada neaplankeme kulturos paminklo salia esancioje gatveje, neaplankeme salia esancio muziejaus, neisiamzinome ant tilto, kalno, piliakalnio su nuostabiais vaizdais…
Cia priejo KASDIENYBE, RUTINA ir TECHNOLOGIJOS. Optimizmas ir entuziazmas buvo iskastruoti, kad nesidaugintu biurokratineje visuomeneje. Zingeidumas ketvirciuotas. O naivumo rozinius akinius pakeite naudos ir pinigu skaiciuotuvai… Senukas INTERNETAS suvienijes jegas su nebe pirmos jaunystes SPAUDA ir TELEVIZJA bei gyvenimo dar nemaciusiomis jaunutemis NUOTOLINEMIS PALAUGOMIS(muzika, photografija, filmai, e-knygos, e-bankininkyste, e-t.t.) ir uzrakino zmones savo mazoje aplinkoje(kad ir komentaruose, kalbant metaforomis) ir ismete rakta…
Siulau paziureti „Sala“/“The Island“(2005), „Svetimas kūnas“/“Surrogates“ (2009) pradziai.
O paskui pabandyti atsakyti i klausima: Ar sutiktumete atsisakyti savo subjektyvaus saugumo jausmo, kuri jums suteikia KASDIENYBE, RUTINA ir TECHNOLOGIJOS?
Pritariu Tau. Stereotipai, pagal kuriuos gyvena dauguma zmoniu naikina asmenybe, gyvenimo grozi.