Svetimi

(Shyald nuotrauka)

Sėdėjau ir tikrinau kontaktus. Akys užkliuvo už seno draugo numerio. Prisiminiau visas kartus praleistas nuostabias akimirkas, dalintas šypsenas ir juoką, kuris dažniausiai baigdavosi džiaugsmo ašaromis. Galbūt reikėjo parašyti? Tačiau ar mes dar turime kažką bendro be geros praeities?

Žmonės keičiasi. Jie mokosi, tobulėja, supranta, atranda. Tik niekada tai nevyksta tuo pačiu metu. Kol vienas kažko ieško ir siekia, kitas dažnai stovi vietoje. Visos neišsakytos mintys, bijant, jog kitas tavęs nebesupras, virsta tuštuma, kurios nebeįmanoma užpildyti. Tie, kurie atsiduria priekyje, jau niekada nebesupras tų, kurie pasiliko ten pat, kur ir buvo. Jie sakys – jei aš tai padariau, kodėl negali tu? Ir taip, tu gali, tiesiog tam dar neatėjo laikas.

Niekada nesugebėjau bendrauti su protingesniais už save. Žmonės turi vienas kitam kažką duoti. Nekalbu apie materialius dalykus. Daug svarbiau yra bendravimas. Ką kitam gali duoti žmogus, vis dar sprendžiantis tas problemas, kurias pirmasis jau seniai išnarpliojęs? Ir ar galima, turint nors truputį ambicijų, visą gyvenimą sekti kitam iš paskos? Tu gali iš to žmogaus mokytis, ir tai bus labai svarbi patirtis, tačiau negali taip elgtis visą laiką. Tuo labiau, kad žmogus, esantis priekyje, trukdo tobulėti. Sekdami kitą, žmonės nesąmoningai kartoja ir jo klaidas, neieškodami kito kelio. Atkartodamas kito žmogaus gyvenimą, tu niekada netapsi nei panašiu, nei geresniu už jį.

Galbūt tas susvetimėjimas tarp senų draugų ir neleidžia mums sustabarėti, verčia ieškoti naujo, tapti ir būti geresniais, nei esame dabar. Galbūt būtent taip mes mokomės, tai mums suteikia jėgų siekti naujo, nebijoti klysti, rasti kitas išeitis. Galbūt susvetimėjimas tarp žmonių, kurie buvo brangūs, ir yra varomoji gyvenimo jėga?